Milijono vertas laimikis. Susan Mallery

šypsena, išduodančia, kad šioje dailioje galvutėje sukasi tūkstančiai minčių – ir toli gražu ne apie miegą.

      Nuojauta kuždėjo, kad Julija mąsto apie kai ką, kas jį, Rajeną, beprotiškai pradžiugintų.

      Jis visai nenorėjo išeiti. Šis jausmas vaikiną nustebino – paprastai po audringos nakties jis pasistengdavo išnykti. Kuo skubiau ir kuo toliau. Dažniausiai net nepasilikdavo nakčiai – pats geriausias būdas išvengti nemalonumų. O dabar troško pabusti Julijos lovoje ir mylėtis… ir dar daug daug kitų dalykų.

      – Julija, – tyliai atsiduso jis.

      Mergina atmerkė akis. Jos buvo spindinčios, mėlynos, tik aplink vyzdžius spietėsi pulkai žalių taškelių. Lūpose žaidė šelmiška šypsenėlė, nosytę puošė kelios strazdanos, o kūnas gundančiai dvelkė vanile ir seksu…

      Ar gali būti, kad po šia miela kauke tūno klastinga apgavikė? Juk ši užburianti naktis jai tebuvo tik iškrypęs žaidimas… noras laimėti. Bet kokia kaina.

      Restorane Rajenas apsimetė nežinąs apie Rūtos pasiūlymą – manė, kad Julija nutylės pasimatymo priežastį. Bet nutaisiusi nekaltą veidelį ji išdrožė viską – galėjai pagalvoti, kad milijonai jai nė nerūpi. Tai kodėl tada atėjo?

      Ištiesusi ranką Julija paglostė vaikinui skruostą.

      – Tu gražus. Labai, – pratarė.

      – Tikiuosi, kad tai komplimentas.

      – Taip, bet nėra ko džiaugtis. Gražuoliai yra tinginiai, be jokio vargo gaunantys viską, ko tik užsimano.

      – Norėtum, kad būčiau panašus į trolį [Skandinavų mitologinė būtybė. (vert.).]?

      – Ne, bet jausčiausi geriau, jei, prieš įsitempdamas moterį į savo lovą, turėtum rimtai paprakaituoti. O dabar esu tik viena iš daugybės vargšelių, patekusių į tavo pinkles.

      – Šį kartą nieko netempiau į savo lovą. Nuskraidinau tave ant rankų, mano mieloji, į tavo lovą.

      – Kažin, kodėl šis menkas niuansas nė kiek manęs neguodžia?

      Rajenas kryptelėjo ant šono ir ranka pasirėmė galvą.

      – Kodėl šaipymasis iš vyrų jums, moterims, yra savaime suprantamas dalykas? Bet jeigu tik aš išdrįsčiau pašmaikštauti apie gražias moteris – bematant pasipiltų kaltinimai, kad žiauriai nekenčiu dailiosios lyties.

      – Manau, kad elgiamės tikrai teisingai. Šis mažytis pranašumas mums, damoms, yra tiesiog būtinas – juk reikia pagaliau įveikti šimtmečius trukusią lyčių nelygybę.

      – Žavu. Būčiau priblokštas, išgirdęs šiuos žodžius iš džentelmeno lūpų.

      Julijos antakiai šovė į viršų.

      – Maniau, kad apie berniukus ir mergaites jau išsiaiškinome. O gal norėtum dar ką nors pridurti?

      Vaikinas beviltiškai atsiduso ir krito ant nugaros.

      – Varai mane iš proto.

      – Taip, tai vienas iš geriausių mano bruožų. Šį meną jau įvaldžiau, pasiekiau aukštumas ir vis dar tobulėju, – nusijuokusi Julija pasilenkė ir pakštelėjo Rajenui į lūpas. Švelnūs plaukai sukuteno jam krūtinę, gundydami liesti, turėti, susilieti…

      Kas gi ji per mįslė? Rajenas mielai sutiko padėti Todui, savo pusbroliui. Be to, mažytis kerštas būtų ne pro šalį visoms pinigų ištroškusioms poniutėms. Apie Juliją tuo metu jis negalvojo – buvo pasišiaušęs prieš visas lobių medžiotojas.

      Akivaizdu, kad ši mergina Rajeną parklupdė. Vaikinas visa širdimi troško ja tikėti.

      – Papasakok apie savo šeimą, – staiga paprašė.

      Julija pakėlė galvą.

      – Gana netikėtas posūkis.

      – Įdomu, kodėl taip ilgai nežinojai, kad turi senelę?

      Mergina susirangė šalia Rajeno ir padėjo galvą ant peties. Jų pirštai nejučia susijungė.

      – Kai Rūta laukėsi mano mamos, jos vyras netikėtai mirė. Pagimdžiusi ji ištekėjo antrą kartą – už tavo dėdės Freizerio Džeimisono. Mano mama, Naomė, laikė jį savo tėvu. Būdama septyniolikos ji beprotiškai įsimylėjo mano tėtį – Džeką Nelsoną. Jis buvo vargšas nevykėlis, bet per daug žavingas, kad mama pajėgtų atsispirti. Kai ji pabėgo iš namų ir ištekėjo, Rūta ir Freizeris nuo jos nusisuko.

      Julijos istorija mažai kuo skyrėsi nuo Freizerio, kuris labai nenoriai kalbėjo šia tema, pasakojimų. Merginos mamą Rajeno dėdė buvo apibūdinęs kaip nedėkingą pasileidėlę, kuri kiekviename žingsnyje stengiasi jį įskaudinti, o Džekas, pasak jo, buvo gobšus velnio išpera, tik ir tykojęs progos praturtėti.

      – Tekėdama mama jau buvo nėščia. Aš atėjau į pasaulį praėjus šešiems mėnesiams po vestuvių, o po manęs – ir dvi mano seserys. Greitai mama susirado darbą. Na, o tėvas yra ne iš tų žmonių, kurie nori ir mėgsta dirbti. Jis nuolat kažką sukdavo – kai kurios aferos netgi pavykdavo. Pirmą kartą tėvas dingo, kai man buvo aštuoneri. Vis dažniau jis išnykdavo keliems mėnesiams, po to vėl pasirodydavo. Trumpam. Mus apipildavo dovanomis, mamai palikdavo pinigų ir vėl išeidavo.

      Julija kalbėjo piktai, tačiau jautėsi ir skausmo priemaiša. Galbūt tai irgi vaidinimas?

      – Tau turėjo būti sunku, – ištarė Rajenas, tirdamas merginos veidą.

      Ji tik sunkiai atsiduso ir tęsė:

      – Norėjau, kad jie išsiskirtų ir mama pradėtų naują gyvenimą, bet ji net negalvojo apie tai. Džekas Nelsonas buvo vienintelė jos gyvenimo meilė. O man atrodo, kad jis – bukagalvis, nesugebantis pasirūpinti šeima. Bet geriau palikim šią nuostabią temą kitam kartui. – Metai bėgo, mes suaugome, – toliau pasakojo Julija. – Ir štai prieš tris mėnesius ant mūsų namų slenksčio išdygo Rūta. Ji tikino, kad susitaikyti su mama troško jau seniai, deja, tam prieštaravo Freizeris. Jam mirus Rūta nusprendė susigrąžinti šeimą. Štai šitaip mes ir įsigijome senelę.

      Ir realią galimybę paveldėti milijonus, – ciniškai mintyse nusišaipė Rajenas.

      – Ar ji pati pas jus atėjo? – paklausė garsiai.

      – Taip. Paskambino mama ir visas mus sukvietė pietų. Kai aš atėjau, Rūta jau buvo ten, – pakėlusi galvą mergina pažvelgė Rajenui į akis. – Gana keistas jausmas, kai giminės išdygsta lyg iš po žemių.

      Vaikinas palingavo galvą.

      – Na ir ką tu apie ją manai? Kokia ji?

      – Rūta greitai susierzina, – suraukė nosytę Julija. – Labai elegantiška, šalta ir dar… na, nežinau, aš jos nepažįstu. Tikriausiai vis dar siuntu ant jos. Žinoma, daugelis tėvų nepritaria vaikų sprendimams, bet galų gale susitaiko. O ji atsižadėjo mūsų visų. Dabar maldauja atleidimo. Nejaugi turėtume šokinėti iš džiaugsmo, lyg nieko nebūtų įvykę? Apsimesti, kad visi tie metai, prabėgę be jos, nieko nereiškia?

      Rajenas pajuto keistą pareigą apginti savo tetą. Juokinga, kadangi jis taip pat laikė Rūtą įkyria, mėgstančia kištis į svetimus reikalus, nesukalbama moterimi. Nepaisant nieko, tetulę jis mylėjo.

      – Ji sensta, – tarė teisindamas Rūtą. – Galbūt vyro mirtis privertė ją atsirinkti tai, kas gyvenime svarbiausia.

      Julija nepatenkinta pašnairavo.

      – Matyt, esi vidurinysis vaikas šeimoje.

      – Aš vienturtis.

      – Nepanašu. Mūsų Vilou visuomet pasistengia į problemą pažvelgti iš kito žmogaus