Sugrįžusi. Sharon Sala

vardas – Katerina, o kai ateis tinkamas metas, pasakykite jai, kaip karštai mama ją mylėjo.

      Moteris nuleido galvą, spausdama prie krūtinės jau garsiai verkiančią mažylę.

      – Aš negaliu tavęs čia taip palikti! – sušuko ji. – Neprašyk manęs šito.

      Sukaupusi paskutinius jėgų likučius Fensė suspaudė moters riešą ir šiaip taip pasirėmusi ant alkūnės pažvelgė jai tiesiai į akis.

      – Jūsų vardas, ragana… – Fensė užsikirto. – Koks jūsų vardas?

      Moteris akimirką dvejojo, tada delnu raminamai palietė Fensei skruostą.

      – Mano vardas Anė Fein.

      – Tai eikite, Ane Fein. Net jei daugiau nieko jums neskirta nuveikti šiame gyvenime, dėl Dievo meilės, išgelbėkite mano vaiką.

      Šunys buvo girdėti vis arčiau, jie buvo pernelyg arti, kad būtų galima delsti. Geriausiu atveju juos teskyrė varganas ketvirtis mylios ir tas atstumas sparčiai mažėjo. Fensė žvelgė į moters veidą, kol jame įskaitė tai, ką norėjo įskaityti, tada krito aukštielninka ant miško paklotės.

      Moteris pašoko ant kojų. Fensė užmerkė ir vėl atmerkė akis. Vieną akimirką moteris dar buvo čia, o kitą jos jau nebuvo. Fensę nupurtė palengvėjimo virpulys. Dabar nebesvarbu, dabar jau niekas nesvarbu. Ji užsimerkė atsiduodama tam, kas neišvengiama.

      Olą Terneris pasiekė jau apsiašarojęs. Iš garsų tolumoje spėjo, kad vėluoja geras penkias minutes. O iš to, ką pamatė oloje, buvo akivaizdu, jog jie Fensę surado. Viduje tvyrojo baisi netvarka, bet didžiausią siaubą kėlė kruvina suknelė ant grindų ir tai, kad ola buvo tuščia. Ar jie sučiupo Fensę, o gal ji per stebuklą įstengė pasprukti? Bet iš kur kraujas? Gal jie ją jau nužudė ir dabar nori paslėpti kūną? O kūdikis… Kas nutiko kūdikiui? Baimė kėsinosi jį praryti, tačiau panikuoti nebuvo laiko. Rinktis neturėjo iš ko, reikėjo skubėti jiems įkandin ir melstis, kad juos pavytų, kad spėtų užkirsti kelią tragedijai, kol ji dar neįvyko. Kalbėdamas maldą Terneris nėrė iš olos.

      Jis bėgo vienoje rankoje laikydamas prožektorių, o kitoje – šautuvą, išsisukdamas žemai styrančių šakų ir šokinėdamas per nuogas medžių šaknis, stengdamasis už jų neužkliūti. Sykį jam pasirodė, kad priekyje, už kelių šimtų metrų, mato švieselę, jis šūktelėjo savo tėvą, bet niekas neatsakė. Jis bėgo toliau, dieglys šone nuslinko į pilvą, o krūtinę ėmė draskyti deguonies stygius. Terneris negalvojo apie tai, kad kojos darosi kaip guminės, o batai atrodė tarsi pripilti švino.

      Kai jau pamanė, kad nebegalės daugiau žengti nė žingsnio, staiga įgavo antrąjį kvėpavimą. Sukaupęs paskutines jėgas jis padidino greitį, nekreipdamas dėmesio į čaižančius medžių šakų kirčius per veidą ir kūną, nė negalvodamas apie tai, kad sausos šakos ir kibūs krūmai jo drabužius baigia sudraskyti į skutus. Jam nerūpėjo daugiau niekas, tik Fensė.

      Jau atrodė, kad šunų amsėjimas vis taip pat toli priešakyje ir bėgimas niekada nesibaigs, kai staiga priekyje ir viršuje Terneris išvydo trijų žibintų šviesas. Tai buvo jie! Jis pamėgino jiems šūktelėti, kad palauktų, bet uždusęs negalėjo išspausti nė garso. Apstulbęs, jog tėvas ir broliai taip arti, jis atlaužė šautuvo saugiklį ir iššovė melsdamasis, kad jie išgirstų šūvį ir sustotų.

      Nuaidėjus šūviui Fensė krūptelėjusi atgavo sąmonę. Ji suaimanavo ir atmerkė akis, tačiau suvokė nebematanti žvaigždžių – tik plintančią tamsą, kuri supo ją iš visų pusių ir artėjo prie jos. Tolumoje buvo girdėti paklotės lapų šlamesys – tai šunys artinosi per mišką prie jos. Jų lojimas virto ištisiniu kaukimu ir cypimu, bet tai buvo nebesvarbu. Tamsa buvo arčiau nei šunys. Tamsa žadėjo paguodą ir išsigelbėjimą. Ir Fensė pasveikino ją paskutiniu atodūsiu.

      Ji nebeišvydo, kada šunys įsiveržė į proskyną ir leidosi prie Sakyklos uolos. Jai neberūpėjo, ką jie daro su jos žemiškuoju kūnu. Nes kilo į šviesą.

      Šūvio garsui dar tebeaidint tarp medžių, Terneris pamatė, kaip žibintų šviesos sujudėjo, ir vos nesuriko iš palengvėjimo. Bet palengvėjimas buvo trumpalaikis. Šunų urzgimas ir inkštimas jo širdyje pasėjo siaubą – tokius garsus šunys skleidžia draskydami grobį. Jo galvoje aidėjo vienintelė mintis: „Ne, tėti, ne!“