Sugrįžusi. Sharon Sala

Kiek pamena, tuo metu jai buvo devyneri metai, o jam – vienuolika. Netgi būdami tokio amžiaus jie suprato turintys niekam nesipasakoti apie savo draugystę. Kai Fensė sulaukė šešiolikos, Terneris jau žinojo, kad ji – jam skirtoji. Bet slapti jųdviejų susitikimai miškuose buvo pavojingi, todėl, nors jųdviejų meilė neblėso, jie būdavo reti. Galiausiai Fensė jam prisipažino besilaukianti kūdikio.

      Pyktis dėl tokios jų padėties suteikė Terneriui drąsos padaryti tai, ko gal niekuomet nebūtų įstengęs įprastomis aplinkybėmis. Vieną naktį, gerokai po pusiaunakčio, juodu susitiko ant kalno po atlašia Sakyklos uola ir prisiekė vienas kitam dovanojantys savo gyvenimą ir savo meilę. Po šio žingsnio tapo savaime suprantama, kad teks išvykti.

      Pagalvojus apie kūdikį jam per nugarą perbėgo susijaudinimo virpulys. Po mėnesio jų gyvenimas jau bus visiškai kitoks. Jis įsivaizdavo save maudantį savo mažylę, stebintį, kaip ji mokosi vaikščioti ir kalbėti, besiklausantį jos kvatojimo, saugantį ją nuo pavojų, lygiai kaip yra pasiryžęs saugoti ir jos mamą.

      Išgirdęs piktą šūksnį lauke Terneris paskubomis priėjo prie lango. Ten buvo jo brolis Džonas. Sunkvežimio kėbule buvo girdėti Džono skalikų bruzdesys. Štai kodėl Džabalis šiandien niekur nesitraukia nuo namų. Jie ketina pramankštinti savo šunis medžioklėje.

      Terneris apsigręžė ir nervingai pažvelgė į savo lovą, mintimis regėdamas po ja slypintį daiktų prikrautą lagaminą. Tada į džinsų priešakį nusišluostė prakaituotus delnus. Meškėnų medžioklė – nieko nauja, įprastas dalykas gyvenant kalnuose. Džabalį Bleirą skatino ne tiek žudymo instinktas, kiek galimybė per medžioklę pabendrauti su artimaisiais.

      Vėl pažvelgęs pro langą Terneris pajuto, kaip iš nervų sugniaužė paširdžius. Dar viena kliūtis pakeliui pas Fensę. Ūmai dingtelėjo mintis. Galbūt jam pavyktų išsisukti nuo tos prakeiktos medžioklės. Sugalvos kokią nors priežastį, o kai jie išvyks, patyliukais išvažiuos, paims Fensę ir iki saulei patekant jie jau bus toli nuo šio kalno.

      Tačiau ir vėl rūpestis – ką pasakyti Džabaliui Bleirui? Kaip rasti argumentą, kuris padėtų išsisukti nuo medžioklės? Pro langą Terneris matė, kaip tėvas spaudžia ranką Džonui ir padeda jam išvesti šunis iš sunkvežimio kėbulo. Nenustygstantys skalikai be paliovos zujo vyrams apie kojas kaip sparvos apie mėšlo krūvą. Tėvas pažvelgė į namą ir Terneris pagalvojo, kad net jei nugyventų šimtą metų, netaptų toks psichologiškai stiprus kaip tėvas. Tas žmogus visas spinduliuoja valdžią ir galią, nuo tankios žilstelėjusių plaukų kupetos iki plataus, kampuoto, užgrūdinto stoto.

      – Terneri, tavo brolis atvyko!

      Terneris krūptelėjo išgirdęs reiklias gaideles tėvo balse. Džabalis vis dar laiko jį berniuku. Kodėl šis žmogus nesuvokia, kad ir jis jau suaugęs vyras? Terneris atsiduso. Jam jau teko dalyvauti daugelyje naktinių medžioklių, panašių į tą, kuri planuojama šįvakar. Netrukus, be abejo, atvyks ir kiti du broliai, Henkas ir Čarlzas. Henkas su savo Mėlynuoju Seniu, o Čarlzas su Mažąja Lu. Visi trys broliai prisiekinėjo, kad jų skalikai patys geriausi, ir kas kartą, kai tik susitikdavo pamedžioti, visus išsyk užvaldydavo ne tiek medžioklės azartas, kiek troškimas išsiaiškinti, kieno šuo pirmas aptiks pėdsakus. Terneris žinojo, kad Džabaliui patinka konkurencija pridengta nesantaika. Ji maitino jo širdyje rusenančias pykčio žarijas.

      – Terneri! Velniai griebtų, vaiki, juk tau sakau! – vėl pasigirdo įsakmus Džabalio balsas.

      Terneris atsiduso. Jam jau dvidešimt vieni. Tėtis nebeturėtų su juo kalbėti tokiu balsu. Bet netgi susierzinimas dėl įsakmaus tėčio tono jo nesulaikė ir jis karštligiškai nuskubėjo prie mažo karkasinio namelio durų.

      – A, štai kur tu, vaikine! – pasakė Džabalis. – Paduok šunims vandens palakti. – Jis paplekšnojo Džoną per nugarą. – Užeik į vidų, sūnau. Bufete turiu tau šio to gomuriui palepinti.

      Ternerio apmaudas dar labiau sustiprėjo. Tėtis jam niekada nepasiūlė stiklo viskio. Eidamas prie šulinio pasemti vandens šunims jis panosėje murmėjo, kad su savo vaiku nieku gyvu nesielgtų taip, kaip Džabalis elgiasi su juo.

      Kol Terneris lakino šunis, atvyko kiti du broliai su skalikais. Keturkojų medžiotojų būrys ėmė dūkti ir draugiškai skalyti vienas ant kito. Terneris atsiduso. Net šunys jaučia tarpusavio ryšį. Eidami link namo broliai šypsodamiesi jam pamojavo, bet šnektelėti nesustojo. Ternerio pasipiktinimas augo. „Kas, po velnių, aš jiems esu, samdinys?“

      Jis atsainiai trenkė žemėn dubenį su vandeniu ir bato nosimi paspyrė jį šunims. Tada suraukęs kaktą ir įtempęs raumenis nužingsniavo prie namo. Pyktį akimoju pakeitė baimė, kai nugirdo pokalbio nuotrupą:

      – …apie gaisrą.

      Terneris sustingo. Ant šio kalno buvo vienintelis gaisras, jame žuvo Frenkas Džoslinas.

      – Taip, – suniurzgė Džabalis. – Jie nieko negali įrodyti. Kaminas buvo įtrūkęs ir medinės konstrukcijos pagavo kibirkštį. Byla nutraukta.

      Vienas iš brolių nusikvatojo. Jo juokas buvo aštrus ir šlykščiai pagiežingas. Kaip gali žmonės džiūgauti dėl kito žmogaus mirties? Terneris stovėjo ir klausėsi, kaip į stiklus kliuksi dar viena porcija viskio.

      – Už Bleirus. Tiesa mūsų pusėje, viskas baigta. Dievas teisingas, – išbosijo Džabalis.

      Prieškambarį, kuriame stovėjo Terneris, pasiekė tylus dzingtelėjimas jiems susidaužus stiklais. Jam sugniaužė paširdžius. Dievas tikrai negali turėti nieko bendra su juos visus įkalinusia neapykanta.

      – Na, tėti, dar ne visiškai baigta, – priminė Čarlzas. – Nepamiršk, kad kažkur ant šio kalno tebėra Džoslin.

      – Velniai griebtų, Čarli, juk ji tik moteris. Moterys nesiskaito, – įsiterpė Henkas.

      Džabalio kalba labiau priminė gerklinį urzgesį.

      – Štai čia jūs esate neteisūs, vaikinai. Moterys pačios blogiausios. Jos giminės tęsėjos.

      – Girdėjau, kad jų nameliui sudegus jos daugiau niekas nematė, – pridūrė Džonas. – Gal ji nebegyva?

      – Gal negyva, o gal ir gyva, – atsakė Džabalis. – Viena galiu pasakyti: jei aš ją pamatyčiau…

      Nutrūkę žodžiai bylojo apie grėsmę, ji kybojo virš stalo, kol vyrai tuštino savo stiklus. Ternerio baimė dėl Fensės saugumo dar labiau sustiprėjo. Padėtis buvo blogesnė, nei jis įsivaizdavo. Jam būtinai reikėjo šiąnakt išvežti ją iš šių kalnų. Terneris išsitiesė, atstatė smakrą panašiai, kaip mėgdavo daryti tėvas, ir žengė į kambarį.

      – Šunys palakinti.

      Džabalis atsigręžė ir kilstelėjo stiklą į Ternerį.

      – Įsipilk pats, vaikine. Manau, tu jau seniai suaugęs.

      Terneriui suspaudė širdį. Pirmą kartą tėvas pakvietė jį į šeimos ratelį – ir kaip tik tada, kai jis buvo nusiteikęs šio žingsnio nežengti.

      – Dabar nenoriu, – lakoniškai atsakė jis. – Netrukus važiuosiu į Kemeraną. Ar dar ko nors pageidautumėte iš manęs?

      Džabalis suraukė antakius.

      – Mes juk rengiamės medžioti, sūnau!

      – Puiku, – atsakė Terneris. – Aš turiu kitų reikalų.

      Džabalis dar labiau susiraukė.

      – Kokių reikalų?

      Terneriui sugniaužė vidurius, bet jis pagalvojo apie Fensę ir tai jam suteikė jėgų.

      – Tėti, man jau dvidešimt vieni. Nemanau, kad man reikia tavo leidimo nuvykti į miestelį.

      Džonas nusijuokė ir paplekšnojo