Sugrįžusi. Sharon Sala

vieną?

      Terneri… Terneri… Kur tu esi?

      Mergytė vėl pradėjo muistytis ir Fensė apmaudžiai atsiduso tik dabar supratusi, kad ją tiesiog per stipriai spaudė glėbyje.

      – Atleisk, mažute, atsiprašau, – sušnibždėjo ji ir paguldė dukrelę ant gulto.

      Kūdikis beveik išsyk liovėsi spardęsis. Jas apgaubė tyla. Visi garsai, nuo vandens lašų teškenimo olos gilumoje iki atsitiktinio degančių malksnų spragsėjimo, tarytum sustiprėjo, stiprindami ir Fensės baimę, kad bus aptikta.

      Galiausiai ji nebeįstengė sėdėti nieko nedarydama. Vargais negalais atsistojusi nusvirduliavo prie olos angos ir žengusi į tamsą įsižiūrėjo į kalno šlaite augančius medžius. Netgi šviečiant pilnačiai miškas dunksojo kaip siena ir buvo vargiai įmanoma įžvelgti toliau nei už kelių žingsnių. Tačiau garsas sklido kuo puikiausiai ir buvo aišku, kad šunys juda jos kryptimi.

      Fensė nervingai apsižvalgė kokio nors daikto, kuriuo galėtų užmaskuoti olos angą, bet po ranka nebuvo nieko, išskyrus krūmus, o keletas išrautų krūmų tikrai neatgrasytų gaujos medžioklinių šunų nuo kraujo kvapo.

      Dirstelėjusi į dangų ji pamėgino pagal mėnulio padėtį danguje nustatyti laiką ir nusprendė, kad jau arti vidurnaktis. Suvokus tai kilo neišvengiamas klausimas. Kas bus, jei Terneris neateis?

      Įnirtingas vieno šuns skalijimas privertė Fensę krūptelėti. Ji akimirksniu suvokė, kad iškilo pavojus. Dirstelėjo atgal į olą ir vėl įsižiūrėjo į medžius. Ką dabar daryti? Jeigu leisis žemyn, kaktomuša susidurs su medžiotojais. Tada pažvelgė aukštyn į Sakyklos uolą, po kuria juodu su Terneriu slapta susituokė, ir jos širdis akimirką stabtelėjo. Yra viena vieta, kur neis joks medžiotojas – netgi Džabalis Bleiras.

      Tai raganos namelis.

      Fensė nebuvo jo mačiusi, bet žinojo, kad jis ten yra. Kartkartėmis Kemerano apylinkėse gyvenantys žmonės toje vietoje naktimis pastebėdavo degant laužus. Sklido kalbos apie per pilnatį ten atliekamas kruvinas žmonių aukas, bet Fensė tomis kalbomis netikėjo. Kiek atsiminė, niekas iš kalno gyventojų nedingo be žinios, jeigu ragana ir aukojo aukas, tai greičiau gyvūnus nei žmones.

      Vėl pasigirdo šunų amsėjimas. Fensė sukruto. Ji apsisprendė. Nėrė atgal į olą, po kelių akimirkų jau buvo lauke su kūdikiu, šiltai susuktu į antklodę, ir nedelsdama nusiskubino aukštyn, link Sakyklos uolos driekiamo šešėlio.

      Fensė vilkėjo paskutinę švarią, seną mėlyną medvilninę savo suknelę, o pečius buvo apsigobusi šaliku, kuriuo sykiu gobė ir kūdikį. Nors nusilpusi ir kenčianti skausmus, ji buvo nusiteikusi verčiau susidurti su ragana nei su tokiais kaip Džabalis Bleiras.

      Ji judėjo tarp medžių tarsi mažas žydras vaiduoklis, judesiai buvo gremėzdiški ir nevikrūs. Pilvą ir tarpvietę varstė stiprus skausmas, bet tai buvo niekis, palyginti su ją genančia baime. Medžių šakos kibo už plaukų ir drabužių, tačiau Fensė nepaliaudama ropštėsi aukštyn. Aštresnės šakos kartkartėmis išpešdavo siūlą iš jos suknios audinio, palikdavo drūžę ant veido. Kūdikis vėl ėmė raivytis. Fensė žinojo, kad mergytė tikriausiai alkana. Bet sustoti nebuvo laiko.

      Neilgai trukus ji išgirdo pašėlusį šunų lojimą ir išsyk suprato, kad jie aptiko olą. Jei tai būtų paprasti medžiotojai, jie tik pasidomėtų, kas ji tokia ir ką čia veikia, tuo tikriausiai viskas pasibaigtų. Bet jei Džabalis…

      Nenorėdama galvoti apie galimo susitikimo pasekmes Fensė paspartino žingsnį, bet už tai teko sumokėti. Raumenys ėmė spazmiškai susitraukinėti, kiekvienas naujas žingsnis buvo skausmingesnis nei ankstesnis. Kai pagalvojo, kad blogiau jau būti nebegali, kažkas nutrūko jos pilve. Fensė stabtelėjo norėdama atgauti kvapą ir suaimanavo – per kojas pasruvo šiltas skystis.

      Apimta panikos ji pamėgino susigaudyti kur esanti. Su palengvėjimu pamatė, kad Sakyklos uola stūkso tiesiai priešakyje, lyg priekalas iškilusi virš aplinkinio kraštovaizdžio. Ji buvo jau netoli tikslo. Sukandusi dantis Fensė ėjo toliau, bet skausmas ir silpnumas ją įveikė. Vaizdas akyse ėmė drumstis, ausyse nepertraukiamai ūžė. Per tą ūžesį ji girdėjo, kad kūdikis pradėjo inkšti, norėjo verkti drauge su dukrele, tačiau garsas kalnuose puikiai sklinda. Oloje aptikę kraujo šunys bus it pamišę. Net jei medžiotojai ir nėra nusiteikę piktavališkai, jie per toli atsilikę nuo šunų ir nesugebės sulaikyti jų nuo skerdynių, į kurias šunys neabejotinai leisis.

      Naktyje staiga nuaidėjo ilgas, garsus šuns staugimas. Fensė suaimanavo. Ne blogiau nei savo vardą ji žinojo, ką tai reiškia. Šunys aptiko jos pėdsakus ir vėl metėsi į priekį. Jie ėmė persekioti ją.

      – Dieve padėk, – sušnibždėjo ji ir leidosi bėgti.

      2

      Stovykloje liepsnojantis laužas buvo mažas, bet kaitrus, liepsna godžiai čiulpė sausas malkas, kurias Džabalis prieš užkurdamas buvo sukrovęs į kūgį. Dabar maži žėruojančios žievės trupinėliai drauge su siaura dūmų spirale kilo į dangų, aplinkinėms gyvoms būtybėms išduodami jų buvimo vietą. Kaip šiuo metų laiku miške buvo gana sausa, bet vyrai per daug metų buvo nugyvenę šiuose miškuose, kad elgtųsi aplaidžiai. Aplink stovyklavietę buvo platus ir tuščias laukas, o be to, krito skalsi rasa. Henkas perdavė ąsotį savo broliui Džonui kaip tik tuo metu, kai vienas iš šunų staiga ėmė skalyti ir jo balso aidas nuvilnijo per miškus.

      – Tai Mažoji Lu! – sušuko Džonas. – Ji aptiko pėdsakus.

      – Taigi, taigi, – nusijuokė Čarlis. – Nagi duokš man ąsotį.

      Džabalis nusišypsojo.

      – Atsargiau su viskiu, vaikinai. Turbūt nenorėtumėte atsitrenkti į medį, kaip aną kartą nutiko Henkui.

      Henkas suraukė kaktą.

      – Velniai griebtų, vos neiškabino man akies, – sumurmėjo jis, o tėvas ir broliai nusikvatojo prisiminę sąmyšį, kuris tuomet kilo.

      Jie dar šiek tiek pasėdėjo mėgaudamiesi nuo laužo sklindančia šiluma ir viskiu, maloniai kaitinančiu vidurius. Jų tingumą išblaškė vėl ta pati Mažoji Lu, kuriai atsiliepė visas choras kitų šunų.

      Džabalis pašoko.

      – Lojimas daug žadantis, vaikinai. Eime, pažiūrėsime, ką ten turime.

      Henkas ištiesė ranką prie šautuvo, o Džonas užgesino ugnį.

      – Gal tai pantera, tėti.

      Kalnietiškas pumos pavadinimas jiems buvo gerai žinomas. Apimti nervinio drebulio sūnūs nusekė paskui tėvą.

      Jie nubėgo aukštyn į kalną. Po penkių minučių Džabalio kojų raumenys ėmė degti nuo įtampos, bet jis nenorėjo parodyti nuovargio. Ši medžioklė žiemą bus paskutinė. Amžius darė tai, ko nesugebėjo padaryti žmona. Jis lėtino jį. Tačiau Džabalis vis vien atkakliai žingsniavo pirmyn, vengdamas parodyti silpnumą savo atžaloms. Ir tik tada, kai Henkas staiga sustojo, visi suvokė, kad šunų amsėjimas girdėti gerokai silpniau.

      – Kas per velniava? – sumurmėjo Čarlis. – Kur jie nubėgo?

      Džabalis stovėjo pakreipęs galvą į šoną, mėgindamas suvokti, kodėl pasikeitė garsas. Ūmai suprato.

      – Jie sulindo po žeme! – sušuko jis. – Prisiekiu pragaro liepsnomis, vaikinai, šunys oloje.

      – Tai tikrai pantera! – riktelėjo Henkas.

      Džabalis nusišypsojo.

      – Ką gi, tada nušaukime tą katę.

      Jie ristele leidosi silpno, bet dar girdimo šunų gaujos skalijimo link.

      Džonas pirmas išvydo angą.

      – Čionai! – sušuko