Melo pinklėse. Marguerite Kaye

šilkinio chalato klostes, Henrieta įsitaisė krėsle su lenktu atlošu ir padarė kaip liepiama. Reifas Sent Albanas gracingai užmetė vieną auliniu apautą koją ant kitos. Po siauromis megzto audeklo kelnėmis buvo matyti judantys kojų raumenys. Tuklesniam, liesesniam arba prasčiau sudėtam vyrui toks audinys netiktų.

      – Esu ledi Ipsvič, – pradėjo ji, nukreipdama dėmesį prie temos, kuri labiausiai galėjo atitraukti neįprastas mintis nuo raumeningų šlaunų, – kurios valdos ribojasi su jūsiškėmis, vaikų auklė.

      – Valdos ribojasi, bet mes nebendraujame.

      – Kodėl ne?

      – Nesvarbu.

      Kitą žmogų jo balso tonas būtų sutrikdęs, bet Henrieta pradėjo smalsauti ir todėl nekreipė dėmesio.

      – Bet juk jūs kaimynai, turėtumėte bendrauti. Ar todėl, kad ji našlė? Galbūt lankydavotės pas juos, kol dar buvo gyvas jos vyras?

      – Lordas Ipsvičas buvo mano tėvo amžiaus, – trumpai atsakė Reifas.

      – Vadinasi, jis buvo gerokai vyresnis už žmoną. Nežinojau. Matyt, pagalvojau…

      – Kaip esate įpratusi, – sarkastiškai užbaigė Reifas.

      Henrieta viltingai nužvelgė jį. Jos plačių akių žvilgsnis jį sutrikdė. Reifas sunkiai atsiduso; nebuvo pratęs prie tokio įkyraus kamantinėjimo.

      – Jo didenybė pasimirė, galima sakyti, abejotinomis aplinkybėmis, ir aš nusprendžiau nebeatnaujinti pažinties su jo našle.

      – Tikrai?

      – Tikrai, – atsakė Reifas, gailėdamasis, kad prasižiojo. Vargšė mergaitė nieko nežino apie savo darbdavės spalvingą praeitį, ir jis neketino jam jos atskleisti. – Kaip pradėjote dirbti pas Heleną Ipsvič? – paklausė jis, bandydamas nukreipti pokalbio temą.

      – Žurnale Ledi buvo įdėtas skelbimas. Aš kaip tik ieškojau darbo, mama pritarė, todėl ir pasisiūliau.

      – O kaip gi jūsų ankstesnis darbas? Jus atleido?

      – Ak, ne, tai mano pirmasis darbas, nors, tikiuosi, ne paskutinis, – patikliai šypsodama atsakė Henrieta. – Suprantate, ketinu tapti mokytoja, o prieš atsidarant mokyklai norėjau įgyti patirties. – Šypsena priblėso. – Nors sprendžiant iš mamos paskutinio laiško, tai įvyks dar negreitai.

      – Jūsų motina ketina atidaryti mokyklą?

      – Kartu su tėčiu, – Henrieta suraukė kaktą. – Bent jau toks buvo planas, bet, deja, jų planai dažnai nenusiseka. Mokykla turėtų būti Airijoje. Tai labdaringas sumanymas padėti neturtingiesiems. Matote, tėtis – didis filantropas.

      Henrieta viltingai laukė atsakymo, bet Reifas Sent Albanas neatrodė norįs išsakyti savo nuomonę apie jos tėčio pašaukimą.

      – Bėda ta, kad nors jo ketinimai patys geriausi, tėtis nėra labai praktiškas. Jam labiau rūpi siela, o ne kūnas, tad jo neįmanoma įtikinti, kad neturėdami maisto ir šiltos pastogės vargšai labiau stokoja kitų dalykų nei dvasinė sveikata. Jiems nelabai rūpi tokios temos kaip, pavyzdžiui, šventojo Pranciškaus statulos arba kaip nuausti gobeleną, skirtą šventojo Antano – žinote, vargšų globėjo – atminimui. Sakiau tėčiui, kad jiems labiau praverstų išmokti siūti apklotus, – niūriai pastebėjo Henrieta, pernelyg įsijautusi, kad suvoktų, jog pasakodama nuklydo į lankas, – bet jam mano pasiūlymas nepatiko. Mama, žinoma, pritarė jam. Ji galvoja, kad svarbiausia yra nukreipti vargšų mintis nuo sunkaus gyvenimo, bet, jeigu atvirai, kaip galima nukreipti dėmesį, kai žmogus alksta arba nerimauja, kad pasaulin beldžiasi dar vienas vaikelis, kai negali išmaitinti jau turimų penkių. Mažų mažiausiai jam tada norisi dygsniuoti į Portugaliją keliaujančio šventojo Antano figūrą!