Melo pinklėse. Marguerite Kaye

tokiomis aplinkybėmis tektų gelbėti sąmonės netekusią nepažįstamąją, ypač jei ji atrodo kaip… Kaip ji atrodė?

      Ant įmantrios komodos priešais langą stovėjo veidrodis. Henrieta smalsiai dirstelėjo į savo atvaizdą. Ant skruosto priskretęs purvinas dryžis, išbalusi labiau nei paprastai, o ant galvos – kiaušinio dydžio gumbas, bet išskyrus tai, ji atrodė daugmaž kaip visada. Rožės pumpuro neprimenanti burna. Nenorintys lenktis antakiai. Pernelyg garbanoti ir išsitaršę plaukai. Rudos akys. Ir ruda suknelė, kuri dabar ponios Piters rankose.

      Henrieta sunkiai atsiduso. Visas jos gyvenimas – įvairių rudų atspalvių kratinys. Begalinis kartojimas sau tėčio priminimų, kad yra žmonių, kuriems lemtis atseikėjo gerokai mažiau, nė kiek nepadėjo. Ji nesijautė nepatenkinta, tiesiog kartais pagalvodavo, kad gyvenime kažko trūksta, tačiau ko konkrečiai, nebūtų galėjusi pasakyti.

      Tikriausiai smūgį į galvą ir gražiojo grafo pasirodymą, kuris išgelbėjo ją nuo mirties, reikėtų laikyti jaudinančiu įvykiu, – pasakė ji savo atvaizdui. – Net jeigu šis narsus, karšto temperamento ir itin abejotinos reputacijos riteris visai nenorėjo to daryti.

      Laikrodis ant židinio atbrailos skimbtelėjo, ir Henrieta krūptelėjo. Negali papildyti savo nuodėmių sąrašo vėlavimu pusryčiauti. Ji skubiai šliūkštelėjo vandens iš ąsočio, kuris buvo pastatytas ant naktinio stalelio, ir ėmėsi praustis.

***

      Henrieta pasirodė valgomajame beveik laiku. Sušukuotais ir segtukais susegtais plaukais, apsisiautusi šeimininko elegantišku tamsiai žalio brokato chalatu su auksinėmis kilpomis. Net atsiraičiusi rankogalius ir stipriai susiveržusi diržu juosmenį, ji skendo drabužyje, kuris vilkosi iš paskos kaip karališka mantija. Mintis, kad audinys, dabar prigludęs prie jos kūno, taip pat lietė ir jo nuogą kūną, trikdė. Ji stengėsi išmesti tai iš galvos, bet nesėkmingai.

      Henrieta nervinosi. Pamačiusi dviem padengtą pusryčių stalą sunerimo dar labiau. Ji niekada nepusryčiavo viena su vyru, neskaitant tėčio. Ir juolab vilkėdama chalatą.

      Jausdamasi siaubingai neišauklėta ir netinkamai apsirėdžiusi, nes po chalatu vilkėjo tik apatiniais, klupdama už plataus drabužio klosčių, Henrieta pagaliau įgriuvo į kambarį.

      Iš pradžių grafas jos nepastebėjo. Melancholiškai spoksojo į tolį. Atrodė niūrus, grėsmingas ir gražus. Henrieta pajuto, kaip padažnėja pulsas. Jis nusiskuto ir persirengė. Vilkėjo švarius marškinius su ką tik surišta kaklaskare, prigludusį tamsiai mėlyną švarką, tamsiai geltonas siauras kelnes, avėjo nublizgintus aulinius. Taip apsirengęs labiau panėšėjo į grafą ir atrodė dar labiau bauginantis. Ir pribloškiamai patrauklus. Henrieta užsilipdė ant veido neryžtingą šypseną ir padarė toli gražu ne patį elegantiškiausią ir nepakankamai žemą reveransą.

      – Milorde, turiu atsiprašyti už savo neatidumą. Deramai nepadėkojau, kad mane išgelbėjote. Esu jums labai dėkinga.

      Jos balsas sugrąžino Reifą iš praeities, į kurią vėl buvo paniręs. Tegu juos skradžiai žemę, tą brangųjį titulą ir palikuonis! Kam rūpi, išskyrus senelę, ar jį paveldės kokio nors menkai pažįstamo giminaičio vaikaitis – devintas vanduo nuo kisieliaus? Jei tik ji žinotų, kiek jam tai kainavo, tikrai liautųsi priekaištavusi. Reifas žvilgtelėjo į Henrietą, kuri vis dar nedrąsiai šypsojosi. Ištiesęs ranką ir tvirtai truktelėjęs padėjo jai atsitiesti.

      – Tikiuosi, jaučiatės bent truputėlį geriau, panele Markham. Su mano chalatu atrodote tikrai dailiai. Jums tinka.

      – Atsižvelgiant į viską, kas nutiko, jaučiuosi kuo puikiausiai, – atsakė Henrieta, dėkinga už jo pagalbos ranką, nes tiesiantis po reveranso ėmė svaigti galva. – O dėl chalato – labai galantiškai meluojate, žinau, kad atrodau kaip baidyklė.

      – O aš pasakyčiau, kad baisiai gražiai. Privalote manimi patikėti, esu šios srities žinovas.

      Melancholijos jo veide nebeliko, grafas šypsojosi. Ne plačia šypsena, bet lūpų kampučiai pakilo aukštyn.

      – Man regis, prisiminiau, kas atsitiko, – pasakė Henrieta.

      – Taip? – Reifas papurtė galvą. – Šis pokalbis palauks. Jums reikia užkąsti.

      – Išties esu alkana – dėl šuns teko praleisti vakarienę.

      Jau antrą kartą tą rytą Reifas nusijuokė balsu. Šįkart nuskambėjo geriau.

      – Su malonumu jums pasakysiu, kad čia nėra šunų, tad niekas neprivers praleisti pusryčių.

      Su jo chalatu Henrieta Markham atrodė žaviai. Ties kaklu atlapai buvo prasivėrę ir atidengė gerokai per daug pieno baltumo krūtinės. Tikrai atrodytų padoriau, jeigu nešiotų korsetą. Ji atrodė taip, lyg ką tik būtų išsiritusi iš jo lovos. Panašiai ir buvo. Reifas suvokė begėdiškai spoksąs ir nusuko akis, mažumėlę sutrikęs dėl netikėtai užplūdusio susijaudinimo. Geismas buvo iš tų dalykų, kuriuos jis galėdavo suvaldyti kada panorėjęs.

      Pasodinęs viešnią, pats atsisėdo priešais ir įsmeigė akis į padėtą maistą. Jis ją pamaitins, išsiaiškins, iš kur ji išdygo, ir pristatys namo. Tada išsimiegos. O po to turės grįžti į miestą. Susitikimo su senele daugiau nebegali atidėlioti. Vien nuo šios minties apėmė nerimas.

      Tad jis apie tai negalvos. Nereikia, bent jau kol kas, kol dėmesį blaško priešais sėdinti ir jo chalatu vilkinti mieloji Henrieta Markham. Reikia išklausyti jos istoriją. Reifas įpylė jai kavos ir įdėjo į lėkštelę dosnią porciją kumpio, keptą kiaušinį, duonos ir sviesto, o pats prisikrovė kalną jautienos ir įsipylė šviesaus alaus.

      – Valgykite, kol neapalpote iš bado.

      – Atrodo gardžiai, – su pasimėgavimu žvelgdama į lėkštę pasakė ji.

      – Paprasti pusryčiai.

      – Man niekada neteko matyti taip dailiai patiektų pusryčių, – linksmai sušneko Henrieta, tuo pat metu liepdama sau nutilti. Ji nebuvo pleputė, tačiau šįryt niekaip negalėjo sustoti. Nervai. Jautėsi išmušta iš vėžių. Grafas ją trikdė. Situacija, chalatas, vyras… Taip, kalčiausias vyras, kuris atlaidžiai, pašaipiu žvilgsniu sakė, kad jeigu ji nepradės valgyti, pusryčiai tuoj atšals.

      Henrieta paėmė šakutę. Ar jis tik erzina, ar laiko ją kvailute? Juk nepasirodė itin protinga. Tarška kaip kokia žioplelė. Tiesiog jis priverčia ją taip jaustis. Suvalgiusi kąsnelį gardaus minkšto kiaušinio, vogčiomis nužvelgė grafą. Skaisčioje ryto šviestoje, kuri liejosi pro langus, šešėliai po akimis buvo matyti dar aiškiau. Veidas ties burna įsitempęs. Ji suvalgė dar kiaušinio ir atsipjovė rūkyto kumpio. Be to, jis atrodė susirūpinęs. Netgi šypsodamasis atrodė taip, lyg automatiškai kartotų judesius.

      Matyt, nelaimingas. O kodėl gi, jei turi gerokai daugiau negu dauguma? Henrietai knietėjo paklausti, bet metė dar vieną žvilgsnį į jo veidą, ir klausimas įstrigo gerklėje. Reifas Sent Albanas visiškai neperprantamas žmogus, nusprendė ji. Ką jis galvoja – ji neturėjo nė menkiausio supratimo. Dėl to tik dar labiau troško paklausti, tačiau dvejojo.

      Kūnu perbėgo drebuliukas, šįkart iš susijaudinimo, sumišusio su baime, ir sprandas pašiurpo kaip žąsies oda. Grafas ne tik bauginantis, jis dar ir patrauklus. Kodėl jis verčia ją taip jaustis? Apžavėta ir išsigandusi kaip kiškis, užtikęs pasiutusiai gardų kąsnelį, masalą, Henrieta pradėjo suprasti, kad Reifo Sent Albano reputacija gali būti pelnyta. Jeigu jau jis nuspręstų ko nors siekti, jai būtų sunku atsispirti.

      Vėl sudrebėjusi, Henrieta paliepė sau nekvailioti. Jis tikrai neturi jokių kėslų. O jei ir turėtų, ji žino, koks jis žmogus ir kad jam stinga moralės, tad visai nebūtų sunku atsispirti.

      O dar svarbiau, kodėl ji švaisto laiką galvodama apie tokius dalykus? Dabar, prisiminus sukrečiančius praėjusio vakaro įvykius, reikia pasirūpinti svarbesniais reikalais.