Melo pinklėse. Marguerite Kaye

jūs mano namų viešnia, nors ir nekviesta.

      – Jūsų namuose?

      – Taip. Mano namuose, mano miegamajame, mano lovoje. – Reifas laukė, bet, jo nuostabai, pasirodė, kad jaunoji dama liovėsi vaidinusi drovuolę. – Jūs – Vudfildo dvare, – pridūrė jis.

      – Vudfildo dvare! – Didžiulės žemės kaip tik ribojosi su jos darbdavės valdomis ir priklausė… – Gerasis Dieve, tai jūs grafas?

      – Taip. Pentlando grafas Reifas Sent Albanas jūsų paslaugoms. – Jis vos pastebimai linktelėjo.

      Grafas! Ji miegamajame su liūdnai pagarsėjusiu grafu ir kuo puikiausiai suprato, kodėl jis pelnė tokią reputaciją. Henrieta laikėsi įsitvėrusi apkloto kaip gelbėjimosi virvės, kovodama su noru užsitempti jį ant galvos ir įsirausti į prabangius minkštutėlius pūkinius patalus.

      – Malonu susipažinti, milorde. Aš esu Henrieta Markham. – Staiga ją pribloškė situacijos absurdiškumas ir ji panoro nusijuokti. – Ar jūs tikras, kad esate grafas… nors ne, žinoma, jei jau sakote, kad esate, taip ir turėtų būti.

      Reifo burna persikreipė.

      – Esu tikras. Kas verčia jus galvoti priešingai?

      – Niekas. Tik nesitikėjau… Žinote, jūsų tokia reputacija… – Henrieta pajuto, kaip rausta jos skruostai.

      – Ir kokia gi ta mano reputacija? – jis kuo puikiausiai žinojo, bet manė, kad bus smagu išgirsti, ką ji pasakys. Kažkodėl jis nenumaldomai troško šokiruoti šią merginą. Sutrikdyti. Galbūt kaltos jos išpūstos ir atvirai žvelgiančios cinamono spalvos akys. O gal kavos?.. Ne, veikiau šokolado.

      Reifas lyg niekur nieko įsitaisė ant lovos krašto. Henrieta Markham dar plačiau išpūtė akis, bet nepuolė trauktis, kaip jis tikėjosi. Juodu skiriantis atstumas vienu metu atrodė ir per didelis, ir per mažas. Reifas pastebėjo, kad po apklotu jos krūtinė pradėjo kilnotis greičiau.

      Pagal visuomenėje priimtus grožio standartus jos nebūtų galima pavadinti gražuole. Pirmiausia jai trūko ūgio ir tikrai neatrodė liekna it nendrelė, lūpos pernelyg putlios, antakiai per tiesūs, nosis nepakankamai tiesi, tačiau oda buvo nepriekaištinga. Kai į skruostus grįžo truputis raudonio ir ji nebepanėšėjo į marmurinę statulą, mergina pasirodė… ne, ne graži, bet veikiau stulbinamai patraukli.

      – Kas nutiko, panele Markham, pristigote žodžių?

      Henrieta apsilaižė lūpas. Jautėsi kaip pelytė, su kuria žaidžia katinas. Ne, ne katinas. Kur kas pavojingesnis gyvis. Grafas užsimetė koją ant kojos. Ilgos kojos. Jeigu jo vietoje būtų sėdėjusi ji, kojomis nebūtų siekusi grindų. Ji nebuvo pratusi sėdėti taip arti vyro. Jautėsi taip… Negalėjo net kvėpuoti. Nebijojo, bet jautė grėsmę. Ar to jis ir siekė? Henrieta atsisėdo tiesiau, kovodama su impulsu nešti kudašių į kitą lovos kraštą, tačiau taip pat ir trikdančiu noru pasislinkti arčiau. Pavojingai arti. Ji nusprendė neleisianti jam paimti viršaus.

      – Puikiai žinote, kad apie jus sklando nekokia nuomonė, – pareiškė ji netvirtu balsu.

      – O kokia?

      – Na, žmonės kalba… – nerasdama žodžių, kas jai nebuvo būdinga, Henrieta nutilo. Ant jo kelnių kelių matėsi žolės dėmės. Ji įsispoksojo į dėmes ir ėmė spėlioti, iš kur jos ten atsirado ir ar turi ką nors bendro su ja. Supratusi, kad grafas sugavo jos žvilgsnį, darsyk nukaito. – Pernelyg nesigilinant, kalba nekaip – nors esu tikra, kad tai nesąmonė, nes negalite būti toks blogas. Be to, neatrodote taip, kaip, mano įsivaizdavimu, turėtų atrodyti toks žmogus, – sukaitusi užbaigė ji.

      – O kaip turėtų atrodyti toks žmogus? – tramdydamas juoką paklausė Reifas.

      Henrieta nurijo seiles. Jai nepatiko jo žvilgsnis. Lyg norėtų nusišypsoti, bet ne. Jis ją vertina – štai, kas čia vyksta. Jis atsisėdo taip arti, kad jos oda dilgčiojo nuo jo artumo, net kilo noras nustumti jį šalin. O gal tai tik pretekstas prisiliesti?.. Juodi kaip varnas plaukai atrodė švelnūs it šilkas. Priešingai nei šeriai ant žandikaulio, kurie tikrai būtų dygūs.

      – Viliūgas, – išpyškino Henrieta pasimetusi.

      Toks apibūdinimas jį pribloškė. Reifas pakilo ant kojų.

      – Atleiskite, nesupratau?

      Henrieta suklapsėjo blakstienomis, pasigedusi jo artumo ir tuo pat metu jusdama palengvėjimą, kad jis pasitraukė šalin. Grafo veido išraiška subtiliai pasikeitė, tapo šaltesnė, tarsi jis būtų atsiskyręs nuo jos siena. Henrieta per vėlai suvokė, kad neitin taktiška žmogui į akis išrėžti, kad jis viliūgas, nors toks ir būtų. Ji nepatogiai pasimuistė.

      – Meldžiu apšviesti, panele Markham, kaipgi tiksliai turi atrodyti viliūgas?

      – Na, nežinau, kaip tiksliai atrodo, nors sakyčiau, kad tikrai ne toks gražus, – išpyškino Henrieta pirmą mintį, kuri jai šovė į galvą. – Be to vyresnis, – pridėjo ji, negalėdama pakęsti užsitęsusios tylos, – ir tikriausiai nedorai atrodantis. Patvirkęs. Nors, jeigu atvirai, nesu tikra, kaip atrodo patvirkęs žmogus, tačiau jūs taip neatrodote. Turiu minty, neatrodote patvirkęs, – užbaigė ji tyliai ir suvokė, kad, užuot nuraminusi grafą, galutinai jį įžeidė. Jis buvo susiraukęs ir atrodė grėsmingai.

      – Rodos, esate tikra žinovė, panele Markham, – sarkastiškai pareiškė Reifas. – Kalbate iš asmeninės patirties?

      Dabar jis pasirėmė petimi į baldakimo stulpelį. Platūs, galingi pečiai. Gal jis boksuojasi, svarstė Henrieta. Jei taip, tikriausiai jam sekasi puikiai, nes veide nebuvo matyti jokių ženklų. Jos veidas kaip tik buvo jo krūtinės aukštyje, kuri po marškiniais taip pat atrodė galinga. Plokščias pilvas. Anksčiau ji niekada nesusimąstė, kad vyrai sudėti kitaip negu moterys. Tvirti, kampuoti. Na, bent jau šis vyras.

      Henrieta ėmė kramtyti apatinę lūpą ir stengėsi nesileisti įbauginama. Negali kalbėti jam į krūtinę, bet kad pažvelgtų į akis, teks užversti galvą. Jo akys dabar atrodė pilkai melsvos, nebe žydros. Nurijusi seiles, ji stengėsi prisiminti, ko klausė grafas. Apie viliūgus.

      – Iš asmeninės patirties. Taip. Turiu galvoje, ne, anksčiau asmeniškai nesu sutikusi nė vieno viliūgo, bet mama sakė… motina man pasakojo… – Henrieta ir vėl nutilo, suvokusi, kad mamai nepatiktų, jei ji imtų nagrinėti jos praeitį. – Mačiau, kaip jie elgiasi, – pareiškė ji, o balse ryškiai nuskambėjo noras gintis. – Parapijos vargšų prieglaudoje.

      Grafo išraiška akimirksniu pasikeitė iš angelo į velnio.

      – Jei duodate suprasti, kad visas kraštas pilnas mano pavainikių, esate prastai informuota, – lediniu balsu pareiškė jis.

      Henrieta krūptelėjo. Tiesą sakant, apie šį viliūgą jį tokių gandų negirdėjo, nors tai dar nereiškia… Tačiau iš tiesų jis atrodė pernelyg įpykęs, kad meluotų.

      – Jei taip sakote, – smerkiamai atsakė ji. – Nenorėjau pasakyti…

      – Tačiau pasakėte, panele Markham. Ir tie žodžiai mane papiktino.

      – Na, tai buvo gan natūrali prielaida, žinant jūsų reputaciją, – pastatyta į vietą atkirto ji.

      – Priešingai. Nederėtų daryti prielaidų, kol neišsiaiškinti visi faktai.

      – Kokie faktai?

      – Jūs – mano lovoje, vilkite tik apatiniais, tačiau nebuvote nei užpulta, nei išniekinta.

      – Ne? Žinoma, kad ne. Noriu pasakyti… ar duodate suprasti, kad nesate viliūgas?

      – Panele Markham, nesu pratęs ginti savo reputacijos, – Reifui darėsi nebelinksma, jis jautėsi įsiutęs. Gal jis išties viliūgas, nors