Ketė ir žavingasis ispanas. Sharon Kendrick

staiga pasijutusi lyg kristų tiesiai į šėlstančios jūros bangas nemokėdama plaukti. O tada į galvą atėjo dar viena, tokia pat pritrenkianti mintis. Jos tėvas suorganizavo šią kelionę. Jei taip, kodėl? Staiga nebesuprato nieko.

      Bet šiuo metu visa tai nesvarbu. Su juo galės išsiaiškinti kitą kartą. Svarbiausia dingti iš čia. Sprukti. Pabėgti, kol…

      Kol nepasirodė vyras, kurio ilgėjosi kiekviena jos kūno ląstelė.

      Pažvelgusi pro langą, kur Antibų uostas buvo virtęs tik tolumoje blyksinčių laivų taškeliais, Ketė suprato, kad įkliuvo. Kuo tikriausiai įkliuvo – nebent priverstų Maiką ją išvaduoti.

      – Dabar paklausyk manęs, Maikai, – tarė, pabrėždama krištolinį savo akcentą, kuris paprastai padėdavo jai gauti tai, ko norėjo. – Juk paleisi mane?

      – Atleisk, negaliu. Pareigos neleidžia.

      – Taip. Tada leisk man tau kai ką pasakyti ir geriau atidžiai paklausyk. Aš jokia prižiūrėtoja ir tikrai nesiruošiu virti ir kuopti tavo ar kitų įgulos narių netvarkos. Ir jau tikrai netvarkysiu šito jovalo, kurį paliko bjaurusis tavo bosas ir jo… jo… mergina. Supratai?

      Maikas gūžtelėjo.

      – Kuo puikiausiai. Elkis, kaip tau patinka – tik, žinoma, nenorėčiau būti tavo vietoje, kai apie tai išgirs Karlosas. – Jis dirstelėjo į laikrodį. – Geriau grįšiu prie kapitono. Paliksiu tave nurimti, o paskui galėsi susirasti mane, aprodysiu tau laivą.

      Daugiau netaręs nė žodžio, apsisuko ir išėjo, palikęs Ketę spoksoti jam pavymui. Buvo priblokšta, o širdis daužėsi su tokia baime, kokios seniai nejautė. Su ta, kurią slėpdavo giliai širdyje, vos tik ši imdavo kelti bjauriąją savo galvą. Pasijuto užvaldyta siaubingos nevilties…

      Na, bet ji nėra beviltiška. Ir tikrai nesiruošia nurimti ir apžiūrinėti laivo, kuriame tikrai neliks! Tarkime, turės pakentėti, kol grįš Karlosas ir auksinio bikinio savininkė. Viduje susirangė kažkas, primenantis pavydą, ir Ketė nuvijo šį jausmą šalin. Tikrai nepavydi vargšei moteriai, kurios bikinį atrišo tas arogantiškasis ispanas. Kuo tikriausiai, jau greičiau… greičiau Ketei jos gaila, ir, be to, jam sugrįžus įduos jį policijai už pagrobimą!

      Išsitraukusi iš rankinės mobilųjį telefoną, beviltiškai mėgino pagauti ryšį, bet kažkodėl nesisekė. Dabar dar piktesnė ir nebeišgalėdama sėdėti vietoje, Ketė nusprendė patyrinėti laivą. Jau netrukus pastebėjo, kad pirmasis įspūdis buvo teisingas. Laivas ne tik didelis, jis milžiniškas ir įrengtas visiškai netaupant.

      Jame buvo kino teatras, biblioteka, pilnas vyno rūsys ir didžiulė svetainė ant denio. Ketė suskaičiavo penkias prabangias svečių kajutes, iš kurių kiekviena turėjo savo liftą, jungiantį su deniu. Viskas pranoko net ir jos tėvo turtus, trumpai susimąstė, iš kur ispanas ištraukė visus tuos pinigus. Juk tikrai ne kaudamasis su buliais?

      Dabar jautėsi labai išalkusi. Nuo skrydžio į Prancūziją šįryt praėjo daug laiko, o bjauraus maisto lėktuvuose nevalgydavo. Reikėjo kažko užkąsti, bet bodėjosi eiti žemyn, nenorėdama sutikti ko nors iš įgulos narių. Nes argi tai nebūtų šioks toks nebylus pralaimėjimo pripažinimas?

      Tad sugrįžo į valgomąjį patikrinti, kokio maisto liko ant stalo. Jo buvo nedaug. Suvalgė bananą, du granatus ir šiek tiek sodraus juodojo šokolado. O tada, daugiau iš užsispyrimo nei noro atkimšo rožinio vyno butelį, iš etiketės pažinusi, kad jis vienas labiausiai pasaulyje vertinamų, ir įsipylė pilną taurę.

      Nebuvo didelė gėrėja, tad vyno aromatai ir poskoniai nieko nereiškė, bet nuo jo bent pasijuto geriau. Net maištingai. Netikėjimą, kad visai tai gali išties vykti, pakeitė įsiūtis. Tik palauk, Karlosai Gererai, nebyliai pasižadėjo sau, nugurkė brangų vyną, įsipylė dar, klestelėjo ant plačios, minkštos, pagalvėmis nukrautos sofos ir nusisuko į langą.

      Jachta lėkė į priekį, Ketė stebėjo baltas bangų keteras ir jau buvo nugėrusi kone pusę butelio, kai išgirdo garsą, kiaurai pervėrusį širdį. Jaudulys augo.

      Tai buvo turtuolio žaisliukas. Su niekuo nesupainiojamas propelerio ūžesys virš galvos, galėjęs reikšti tik vieną – sraigtasparnį! O tas, kas juo atskrenda, tikrai jos pasigailės ir išskraidins iš šio prašmatnaus kalėjimo.

      Tėškusi taurę ant stalo, Ketė pašoko ant kojų. Atsiduos piloto malonei. Praneš jam – ar jai – kad yra laikoma čia prieš valią ir kad jai reikia į artimiausią policijos nuovadą.

      Bet jos skuba pasiekti denį ir nusileidimo aikštelę buvo aptemdyta – gal dėl to, kiek išgėrė alkoholio, o gal dėl aukštakulnių espadrilių. Savo pasibaisėjimui, Ketė slystelėjo ant medinių grindų ir plekštelėjo tiesiai ant sėdimosios. Kai galiausiai vėl atsistojo, susirinko išmėtytus savo daiktus ir išsiaiškino, pro kurias duris pateks prie nusileidimo aikštelės, pasigirdo greitėjančio propelerio garsas. Tai tereiškė viena. Mintyse meldė ir prašė neišskristi be jos, nors jau išgirdo garsų oro gūsį, reiškiantį, kad sraigtasparnis kilo.

      Tyliai suaimanavusi, atlapojo vienas iš durų, išlėkė pro jas ir iškart atsitrenkė į kažką kietą.

      Labai kietą.

      – Buenas tardes, querida, – pasigirdo žemas balsas, užliejęs visus jos jutimus it tirštas, tamsus medus.

      Pasibaisėjusi Ketė pasijuto spoksanti tiesiai į Karlosą Gererą.

      ANTRAS SKYRIUS

      Ketė stebeilijosi į ledines, juodas ir atvirai ją smerkiančias akis.

      – Tu! – apkaltino ji, nors keliai drebėjo, o širdis taip daužėsi, kad pati vos nenualpo. Tačiau kuri moteris pasaulyje taip nesijaustų, išvydusi tokį įspūdingą kūną, apvilktą aptemptais juodais džinsais ir baltais šilko marškiniais, nors išvaizdus jo veidas toks šaltas, it iškaltas juodo marmuro gabale? – Karlosas Gereras! – sušnibždėjo.

      – O ko tikėjaisi? – šilkiniu balsu atsiliepė Karlosas. – Juk šis laivas mano.

      Beviltiškai mėgindama suvaldyti audringus jausmus, Ketė spoksojo į jį.

      – Maniau… Maniau, patekau į kažkokį košmarą, bet pasirodo, čia realybė.

      – Sakai, kad nenori čia būti? – šaipėsi jis, juodos akys vėrė kiaurai lyg lazeriai.

      Ketė instinktyviai žengė šalin. Toliau nuo vyriško, svaiginančio jo kvapo ir nuo to karščio, kurį skleidė galingas kūnas. Toliau nuo pavojingai dūzgiančio seksualumo, supančio jį tartum tamsi, jausminga aura ir verčiančio ją trokšti perbraukti pirštais per nepaklusnias, juodas garbanas.

      – Dabar mieliau būčiau bet kur, tik ne čia su tavimi, – tarė ji. Ir vis dėlto, ar tik nesuskambo jos žodžiai tuščiai, nes juk kaip įmanoma priešintis buvimui šalia jo, kai ji jau spėjo pajusti neatsispiriamą jo trauką? Tą, per kurią moterys – ypač pati – visiškai apsikvailindavo. Tik ne šįkart, tai jau tikrai. – Bet kur, – karčiai užbaigė.