Ketė ir žavingasis ispanas. Sharon Kendrick

blizgančiu deniu pereiti elegantiškai – tikras iššūkis.

      Jei padėtis buvo nepavydėtina, netrukus tapo dar blogiau, nes jie priėjo jos kajutę ir Ketė priblokšta apsižvalgė. Pastarąjį kartą jachtoje buvo apsistojusi labai seniai, bet paprastai visuomet gaudavo geriausią ir prabangiausią kajutę. Kažką netoli denio, kad galėtų ryte išlipusi iš lovos iškart išeiti laukan ir būti pasitikta jūros didybės. Arba kažką šiek tiek toliau, link laivo vidurio – tai reiškia, kad esi stabiliausioje vietoje, apsaugotas nuo pernelyg didelio supimo.

      Bet šitai.

      Ketė apsidairė. Ji mažulytė. Užgriozdintas mažas gultas ir nedidukė spinta. Ant sienų jokių paveikslų ir, dar baisiau, nėra iliuminatoriaus! Ir kažkas ant durų paliko kažkokį palaikį drabužį! Nutrenkė krepšius ant grindų ir pasisuko į vyrą.

      – Klausyk…

      – Mano vardas Maikas, – įsiterpė jis. – Maikas Praisas.

      Norėjo šiam vyrui pasakyti, kad jai nerūpi jo vardas ir kad dar dienai nesibaigus jam teks ieškotis naujo darbo, bet tuo metu turėjo skubesnių reikalų nei pasibaisėtinas to vyro pasipūtimas ir nesugebėjimas deramai dirbti. Ketė giliai įkvėpė.

      – Man regis, įsivėlė kažkokia klaida, – tvirtai tarė ji.

      – Kodėl?

      – Ši kajutė per maža.

      – Tokią tau paskyrė. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Geriau pasikalbėk apie tai su bosu.

      Ketė sugriežė dantimis. Jei tik žinotų, kas tas bosas! Bet dabar tikrai negalėjo nusižeminti ir paklausti šio bereikalingo vyro.

      – Turbūt nesupranti…

      – Greičiausiai pati nesupranti, – nekantriai pertraukė inžinierius. – Bosas reikalauja, kad jo darbuotojai susitaikytų ir užsičiauptų – todėl jiems taip gerai ir moka.

      – Bet nesu darbuotoja, – paprieštaravo ji. – Aš čia viešnia.

      Vyras prisimerkė ir jau netrukus kvatojosi lyg ji būtų kažkaip keistai pajuokavusi.

      – Argi. Bent jau man sakė kitaip.

      Ketė pajuto pirmuosius nuogąstavimo virpulius.

      – Apie ką čia kalbi?

      Kryptelėjęs galvą link apdaro, kuris iš karto buvo patraukęs jos dėmesį, Maikas ištiesė ranką, nutraukė jį nuo kabliuko ir padavė jai.

      Ketė tuščiomis akimis į jį pažvelgė.

      – Kas čia?

      – O kaip tau atrodo?

      Jai prireikė akimirkos susivokti, nes su tokiais drabužiais neteko susidurti.

      – Prijuostė? – Ketės pirštai tučtuojau suspaudė sunkią medžiagą ir pastūmė atgal jam, o širdis ėmė beprotiškai plakti. – Kas čia, po velnių, vyksta?

      Maikas susiraukė.

      – Gal geriau sek paskui mane.

      O kas kita belieka? Pradėti išsikrauti brangius drabužius, mėginti sukaišioti juos kažkur šitoje skylėje? O gal paklausyti instinktų, kurie liepė dingti iš šito velniško laivo ir visai pamiršti atostogas jūroje?

      Ėjo paskui jį medžiu apmuštų koridorių labirintu, kol Maikas pagaliau atlapojo dvivėres duris ir Ketė su palengvėjimu atsiduso. Štai čia jau panašiau.

      Kambarys, kuriame atsidūrė dabar, buvo visiška tos pirmosios skurdžios kajutės priešingybė. Ši buvo tokio dydžio, prie kokių ir buvo pratusi – didinga svetainė su valgomuoju, įrengta kone kaip rūmuose. Lubose blykčiojo įmontuotos lempelės, bet jas užgožė natūrali šviesa, plūstanti pro stumdomuosius kajutės šonuose esančius langus, kurie atsivėrė tiesiai į denį.

      Čia buvo ir stalas, prie kurio patogiai susėstų dvylika žmonių, nors Ketė pastebėjo, kad padengta tik dviem. Ant žvilgančio paviršiaus stovėjo išrikiuoti įvairūs atkimšti buteliai, o ant porceliano lėkščių lašėjo vaškas. Pačiame stalo viduryje puikavosi egzotinių vaisių padėklas, šalimais – krištolinis indas su išsivadėjusiu šampanu ir nerūpestingai numestas šokolado popierėlis.

      Ketė nepatenkinta papūtė lūpas, svarstydama, kodėl niekas iš darbuotojų nepasirūpino to sutvarkyti.

      – Kokia šlykšti netvarka, – tyliai sušnibždėjo.

      – Ar ne? – nusijuokė Maikas. – Bosas kai švenčia, tai švenčia.

      Bent jau sužinojo, kad tas bosas yra vyras. Ir panašu, kad netvarkingas vyras. Staiga sumurkus varikliams, laivas pajudėjo, o Ketės akys iš nuostabos išsiplėtė. Bet dar nespėjus jai perprasti nepaaiškinamos savo panikos dėl to, kad jie taip anksti išplaukia, nutiko kažkas, kas išgujo iš jos galvos visas mintis.

      Pirmiausia pamatė viršutinę bikinio dalį – palaikį blizgios aukso spalvos drabužėlį, numestą prie drabužių krūvos ant poliruotų ąžuolo grindų. Tai buvo atviras dekadentiškumo ir sekso simbolis ir kelias akimirkas jos skruostus užliejo raudonis, bet pamėgino susikaupti.

      Ir tada netikėtai išvydo vyro nuotrauką.

      Spoksojo į ją, o širdis krūtinėje plakė it pašėlusi – pažinusi veidą, pasijuto lyg gavusi smūgį per skruostą.

      Vyras nuotraukoje buvo dar jaunas, bet veidas jau užgrūdintas patirties. Juodos akys ryžtingai spoksojo į fotoaparatą, o jausmingos lūpos dirbtinai šypsojosi.

      Jis vilkėjo gausiai siuvinėtą blizgų švarką, aptemptas tartum antra oda kelnes ir kažkokią tamsią, puošnią skrybėlę. Nuotrauka buvo visiškai nematyta, bet kartu ir akimirksniu atpažįstama. Ketei prireikė kelių akimirkų susivokti, kad čia – tradicinis matadoro apdaras. Suvokimas tebuvo visiškas niekis, palyginti su tuo dabar pamažu ją užvaldančiu siaubu.

      Ji žvelgė į jauną Karlosą Gererą.

      Mėgindama paslėpti drebančias rankas, pasisuko į Maiką.

      – Kieno čia laivas? – karktelėjo.

      Šviesi Maiko galva kinktelėjo į nuotrauką ir vyras nusišypsojo.

      – Jo.

      – K-Karloso? – Vien nuo jo vardo plaukeliai ant sprando šiaušėsi, o žiaurūs jo žodžiai vis dar žeidė. – K-Karloso Gerero?

      – Taip. Kieno gi kito? – Maiko smalsumas augo. – Nežinojai?

      Žinoma, kad nežinojo! Jei būtų žinojusi, nebūtų nė kojos kėlusi į šį prakeiktą laivą! Kodėl, kodėl, kodėl! Bet ji tikrai nesiruošia pasakoti šitam pašaipiam inžinieriui apie savo nesėkmes ar jų priežastį. Reikia susiimti ir grįžti į sausumą.

      – Turbūt įvyko klaida, – tarė, lygiu tonu ramindama besidaužančią širdį ir staigią skubą. – Norėčiau išsilaipinti. Prašau.

      – Bijau, kad neįmanoma.

      Ketė prisimerkė.

      – Ką nori pasakyti?

      – Man Karlosas minėjo, kad atvyksta ūkio prižiūrėtoja, vardu Ketė Balfor.

      Kambaryje pakibo vienas žodis ir Ketė pakartojo jį, norėdama būti tikra, kad gerai išgirdo.

      – Prižiūrėtoja? – teištarė netikėdama.

      – Na, taip. Esi Ketė Balfor, o laive yra šeši alkani darbuotojai. – Jis nusišypsojo. – Mums juk reikia, kad kažkas tvarkytųsi paskui mus ir ruoštų mums valgį, ar ne?

      Pareiškimas buvo toks nesuvokiamai absurdiškas, kad Ketė akimirką pamanė, kad kažkas – labai nejuokingai – su ja pokštauja. Lyg ji būtų prasčiokė