Spalvotas sniegas. Andrėja

nakties tylą.

      – Žinoma, kad galima. Ko gero, vanduo bus šiltas. Jeigu nori, gali pasipliuškenti, kol paruošiu ką nors užkąsti. Tik pirma surasiu tau švarių drabužių, muilo ir rankšluostį. – Jis pasuko prie durų, tik staiga stabtelėjo. – Beje, aš Dainius, – ištiesė jai ranką ir pridūrė: – Man nelabai patinka, kai kreipiesi į mane jūs. Pasijuntu senas. Vadinkime vienas kitą vardu. Gerai?

      Dainius pajuto nedrąsų vėsaus delno prisilietimą. Smulki švelni rankutė virptelėjo, kai Dainius nestipriai ją paspaudė.

      – o aš Snieguolė. – Mergina drąsiai pažvelgė jam į akis ir jos veidą papuošė nuostabi šypsena, išlenkdama putlias lūpas.

      Dabar, apšviesta mėnulio šviesos, ji neatrodė tokia purvina, kaip Dainiui pasirodė pirmą kartą pamačius. Buvo labai graži, o nuostabios akys, rodės, skverbėsi į pačias sielos gelmes.

      Taip, vyruti, – mąstė Dainius atlaisvindamas kaklaraištį ir atsisegdamas viršutinę baltinių sagą. – Išgelbėti tai išgelbėjai stirniukę, bet ką dabar su ja darysi. Tokios akys ir šventąjį priverstų nusidėti, ką jau kalbėti apie paprastą mirtingąjį. Kuo toliau, tuo įdomesnė ir paslaptingesnė ji atrodė.

      Tarsi vydamas tokias mintis į šalį, vyras persibraukė delnu per veidą.

      – Pavargai? – tyliai paklausė Snieguolė, su užuojauta žvelgdama jam į akis. – Matyt, sunki buvo diena. o dar ir aš – kaip perkūnija iš giedro dangaus.

      – Taip. Diena išties buvo sunki. Važiuodamas čia tikėjausi galėsiąs kaip reikiant pailsėti ir išsimiegoti, bet… Matau, kad dabar jau nieko neišeis.

      – o, atleisk. Tikrai nenorėjau tau trukdyti. Taip jau nutiko, kad būtent tavo automobilis pasipainiojo man ant kelio.

      Dainius nusijuokė ir jo nuoširdų, skambų juoką nusinešė švelnus nakties vėjas.

      – Taip, tikriausiai nenorėjai. Vis dėlto mano automobilis pasipainiojo pačiu laiku. Tiesa?

      Snieguolė linktelėjo ir atsargiai palietė jam petį.

      – Tikrai pačiu laiku. Esu labai dėkinga tau už pagalbą. – Ji nutilo tarsi rinkdama žodžius, o Dainius pajuto, kaip nuo lengvo jos prisilietimo padažnėjo pulsas. – Šiandien tu išgelbėjai mane nuo… nuo… Nesvarbu, nuo ko, bet labai man padėjai. Ačiū.

      Dainius šiltu delnu uždengė merginos pirštus.

      – Nėra už ką. Tik kitą kartą nevaikščiok taip toli viena ir dar tokiu vėlyvu metu. Galbūt man daugiau nebeteks taip vėlai grįžti iš darbo. Na, o dabar eime į vidų.

      Jis nesunkiai rado švarų rankšluostį, gabalėlį muilo ir padavė jai savo kilpinį chalatą.

      – Nebijosi viena?

      – Ne, juk sakiau, kad esu naktinis paukštelis – tamsa manęs nebaugina.

      Kai naujoji pažįstama išstraksėjo prie vandens, Dainius nusirišo kaklaraištį ir persibraukęs per tamsius plaukus giliai atsiduso. Prisiminė Snieguolės prisilietimą, tai, kaip jį persmelkė geismas, ir nusprendęs, kad šis riteriškas poelgis gali blogai baigtis, mintyse nusikeikė.

      Klodamas lovą Dainius kaip įmanydamas stengėsi negalvoti apie ilgakoję stirną, taip netikėtai iš miško įsibrovusią į jo gyvenimą. Tačiau mintys neklausė ir vis grįždavo prie jos. Beprotiškai traukė į virtuvę, prie lango, pro kurį atsiveria vaizdas į ežerėlį.

      Viešpatie, elgiuosi lyg mokinukas! – keikė jis save, tačiau neatsispyręs pagundai nuslinko į virtuvę prie lango. – Vyruti, tau juk per trisdešimt. Ką darai? Nejaugi nesi matęs nuogos moters?

      Taip, buvo matęs ne vieną, bet šios miško nimfos grožis ir jaunystė be galo traukė. o kai išvydo vandenyje besipliuškenančią jos liekną figūrėlę, jau nebegalėjo atplėšti akių. Kai Snieguolė pagaliau išbrido į krantą ir leido mėnulio šviesai laisvai glamonėti savo kūną, Dainių perliejo karščio banga. o ji šluostėsi palengva, neskubėdama, tarsi mėgaudamasi kiekviena šios nakties akimirka. Dainius neatitraukdamas akių stebėjo merginos judesius ir vis stipriau keikė save. Jautė, kad praranda savitvardą.

      Kai Snieguolė apsivilko chalatą, jis staigiu judesiu užtraukė užuolaidas, uždegė šviesą ir užkaitęs virdulį nėrė iš virtuvės.

      Mergina grįžo tyliai niūniuodama.

      – Gal ir tu norėtum išsimaudyti? Vanduo nuostabus. o aš pasaugosiu namus.

      – Ne, aš neisiu, – atsiliepė Dainius. Balsas nuskambėjo daug aštriau, nei tikėjosi.

      Mergina iškart tai pajuto.

      – Ar ką nors ne taip pasakiau? Tu pyksti?

      Dainius jau sėdėjo prie stalo ir vartė atsivežtus dokumentus. Nedrįsdamas pažvelgti Snieguolei į akis jis papurtė galvą.

      – Ne, viskas gerai, – nuramino, tada atsiduso ir grįžtelėjo į ją. – Eime užkąsti, o tada – miegoti. Šiandien tikrai nusiplūkiau.

      Dabar, ryškioje šviesoje, mergina atrodė dar gražesnė. Pasirodo, jos plaukai visai šviesūs, geltoni. Jie lengvai krito ant pečių, apgaubdami veido ovalą ir ilgą kaklą. Netgi tamsoje jos akys atrodė nepakartojamai, bet dabar tiesiog kerėjo. Į Dainių žvelgė du skaisčiai mėlyni dangaus lopinėliai, apgaubti tankių juodų blakstienų. o lūpos… Putlios, žaviai išlenktos, jos kaip magnetas traukė priglusti. Kvietė ir viliojo. Aš žuvęs, – šmėstelėjo mintis ir Dainius stipriai suspaudė kumščius, nes rankos jau pačios tiesėsi į merginą.