Spalvotas sniegas. Andrėja

dėmesys ir šuniškas atsidavimas ėmė varginti. Reikės ramiai paaiškinti tai juodaplaukei gražuolei, kad jųdviejų tarnybinis romanas jau kiek per ilgai užsitęsė.

      Štai ir išsvajotosios pušelės abipus plento. Pastebėjęs pažįstamą ženklą, perspėjantį apie galimybę susitikti su raguotaisiais miško gyventojais, Dainius nesumažino greičio, nors paprastai pristabdydavo. Dar kilometras kitas, ir jis bus…

      Iš miško iššoko purvinas vaikigalis ir bumbtelėjo ant automobilio antvožo – Dainius vos spėjo nuspausti stabdžių pedalą. Jeigu ne saugos diržas, stipriai priplojęs prie sėdynės, jis tikriausiai būtų išlėkęs pro priekinį langą. Vyras atlapojo dureles, ketindamas išlipti ir kaip reikiant apšaukti vikruolį, bet išgirdo skardų, paniškos baimės persmelktą riksmą:

      – Negesink variklio! Mane vejasi! Važiuojam iš čia!

      Šalia jo ant priekinės sėdynės klestelėjo liesas ilgaplaukis paauglys ir stipriai užtrenkė dureles.

      – Važiuojam! Važiuojam! Važiuojam!!!

      Dainiaus raginti nereikėjo. Jis stipriai nuspaudė greičio pedalą ir naujasis BMW riaumodamas šoktelėjo iš vietos. Veidrodėlyje jis dar spėjo pamatyti kelis iš miško išbėgančius vaikinus, bet greitai viskas paskendo kelio dulkėse.

      Kurį laiką juodu važiavo tylėdami. Dainius jau seniai buvo pravažiavęs posūkį į savo sodą ir riedėjo keliu link Nemenčinės. Kiek apsiraminęs jis įtariai nužvelgė netikėtą bendrakeleivį ir iš kūno formų suvokė, kad tai mergina – gerokai per ankšta palaidinukė išryškino krūtis. Laukė, kada gi ji pagaliau teiksis paaiškinti tokio originalaus stabdymo priežastis. Bet mergina tylėjo. Spoksojo į besileidžiančios saulės nuspalvintą mišką ir nė nemanė prabilti.

      Dainius vėl pašnairavo į ją. Drabužiai purvini, plaukai susivėlę, ko gero, jau porą dienų nematę šukų, o ir nesipraususi senokai. Ir apskritai, ką tokiu laiku galima veikti miške, taip toli nuo miesto? Dainius neiškentė:

      – Na, jaunoji panele, laukiu paaiškinimo. Be galo originalus būdas stabdyti mašinas, tačiau esu pripratęs, kad prieš lipdami į mano automobilį žmonės paprašo mano leidimo.

      – Atleisk, ponuli, nespėjau. Labai skubėjau.

      Dainių nustebino malonus melodingas mergaitės balsas, bet apstulbino akys, kai pagaliau ji atsisuko ir pažvelgė į jį. Tokių mėlynų didelių akių jis dar nebuvo regėjęs. Jose atsispindėjo paniška baimė ir netikrumas, tačiau buvo matyti ir drąsos bei ryžto, užsilikusio po išgyvento siaubo… ar dar kažko, nuo ko ji bėgo.

      – Tik tiek tegali pasakyti?

      – o ką ponulis norėtų išgirsti?

      – Liaukis mane erzinusi, panelyte. Galėtum nors ačiū pasakyti už tai, kad išgelbėjau, o ne purkštauti. Aš prievarta tavęs į savo automobilį nesodinau. Pati įšokai kaip kulka, todėl galėtum papasakoti, nuo kokių pabaisų pasprukai. – Dainius nusijuokė. – Žinai, jaučiuosi lyg viduramžių riteris, išgelbėjęs kilmingą damą nuo pakelės plėšikų.

      Dainiaus nuotaika pasikeitė. Nuotykis kiek prablaškė slogutį ir įliejo į gyslas adrenalino, todėl dabar kilo noras pašmaikštauti, pralinksminti šalia sėdinčią mergaitę. Bet jos veide nevirptelėjo nė vienas raumenėlis.

      – Jiems iki plėšikų dar toli, – tyliai tarė žiūrėdama tiesiai prieš save. – Tikri gyvuliai, be jokio žmogiškumo.

      – Ei, nejaugi tie vaikinai taip stipriai tave supykdė? – pasidomėjo Dainius, nustebintas jos balse nuskambėjusios nevilties. Iš balso jis kuo puikiausiai nuspėdavo žmogaus būseną. Toks darbas. Jo bendrakeleivė jautėsi kaip į kampą užspeistas, jokios vilties pasprukti nebeturintis žvėrelis. – Nejaugi viskas taip baisu?

      – o kas, jūsų manymu, yra baisu? A? Baisu, kai sumuša? o gal kai išprievartauja? Gal jus apima baimė, kai kas nors kėsinasi į puikųjį jūsų automobilį, už kurį suplojote nerealius pinigus? o gal?..

      – Pakaks! – griežtai pertraukė ją Dainius ir sustojo šalikelėje. Jau visai sutemo, prietemoje buvo sunku įžiūrėti mergaitės veidą. Jos šiurkštus pašaipus balsas ėmė erzinti. – Gana kandžiotis. Man atrodo, nesu padaręs tau nieko bloga, tai neliek ant manęs savo nuoskaudų. – Jis bandė paimti ją už rankos, tačiau ji staigiai šastelėjo į šalį. Dainiui šmėstelėjo nemaloni mintis: gal ją tikrai išprievartavo tie vyrukai. – Gerai. Aš neliesiu tavęs. Vis dėlto galėtume ramiai pasikalbėti. Šiandien jaučiuosi siaubingai pavargęs ir noriu pailsėti. Pasivažinėjimai miško takeliais manęs visai nevilioja, tai klok, kas ten, miške, nutiko. Vėliau parvešiu tave namo ir pamiršime šį nuotykį.

      Mergaitė tylėjo, tik stipriai sučiaupė lūpas ir piktai sužaibavo akimis. Buvo matyti, kad kalbėtis nėra linkusi. Dainius paėmė pakelį cigarečių ir išsitraukęs vieną prisidegė.

      – Kur tave pavėžėti? – ramiai paklausė. Laikrodis rodė jau pusę dvylikos, pats laikas atsisveikinti su pakeleive.

      – Nežinau. Aš neturiu kur eiti.

      Dainiaus ranka taip ir sustingo ore, jis nepatikliai pažvelgė į mergaitę. Taip, kuo toliau, tuo įdomiau.

      – Ką reiškia – neturiu kur eiti? Namo, kur daugiau. Sakyk adresą, ir aš tave nuvešiu.

      Mergaitė lėtai papurtė galvą.

      – Negaliu grįžti namo. Susipykau su tėvais ir sakiau, kad šiandien nepareisiu.

      – Į tave pasižiūrėjus atrodo, kad miške nakvosi nebe pirmą naktį. – Piktas Dainiaus balsas privertė ją atsisukti, akyse žvilgėjo ašaros. Jis susitvardė ir tęsė jau ramiau: – Ir ką gi man dabar liepsi daryti? Vidury miško vidurnaktį atidaryti vaikų darželį pasiklydusiems vaikams, kurie susipyko su tėvais?

      – Man nereikia vaikų darželio. Galiu savimi pasirūpinti. Juo labiau kad esu naktinis paukštelis, o naktiniai paukščiai nebijo tamsos.

      – Ar paukštelis nebijo ir tų persekiotojų, nuo kurių skuodė it kiškis nuo skalikų? – Dainius pajuto, kad vėl kyla susierzinimas. Stengdamasis rasti kokią nors išeitį jis nervingai ėmė barbenti pirštais į vairą. Deja, šiandien smegenys atsisakė spręsti tokius galvosūkius.

      Numojęs ranka į atsargumą vyras užvedė automobilį ir pasuko sodo link. Pamaitins ją, nupraus, o tada pamėgins dar paklausinėti. Matė, kad ji pavargusi ir visiškai abejinga savo likimui. Ir vis dėlto galėjai nujausti plika akimi nepastebimą ryžtą, kuris vertė žiūrėti į ją kitaip nei į gatvės valkatą. Gal mergaitei tikrai atsitiko kas nors negera, tik pašaliniam žmogui nedrįsta pasakoti.

      – Kiek tau metų? – staiga paklausė Dainius, sukdamas pro sodų bendrijos vartus ir laviruodamas tarp kelyje išmuštų duobių.

      – Devyniolika, – ramiai atsakė ji ir susiglostė plaukus. – o kur mes važiuojame?

      Ramus merginos balsas kiek nustebino. Vadinasi, ji jau apsiramino, o tai gerai. Juodu galės pasikalbėti.

      – Labai ačiū, – netikėtai prabilo ji tyliai ir be galo švelniai, kai Dainius jau ruošėsi atsakyti į jos klausimą. – Dėkoju, kad man padėjote. Išgelbėjote nuo baisių žmonių, kuriuos visai neseniai dar laikiau savo draugais. Ir atsiprašau už šiurkštumą. Buvau be galo sutrikusi, nežinojau, kaip elgtis. o dabar išleiskite kur nors, daugiau jums netrukdysiu.

      – Kurgi tu keliausi tokiu laikų? Vėl į mišką pas savo bendrus? – Toks netikėtas ir lengvabūdiškas jos apsisprendimas vėl supykdė Dainių. Kažkodėl nenorėjo paleisti tos laukinės ilgakojės stirnos atgal į mišką. – Šiandien liksi pas mane. Nusiprausi, pavalgysi ir pernakvosi, o rytoj nuspręsime, ką toliau daryti.

      Na štai, pagaliau ir jo valdos. Kaip ilgai jis šiandien važiavo…