Nepriklausoma moteris. Jane Porter

patikau, ko apie save negaliu pasakyti. Ji šilta ir kerinti kaip manekenė parduotuvėje.

      – Vis dar piršliauji, – tarė Zajedas ir klestelėjo ant kėdės priešais ją.

      Manekenė parduotuvėje, – mintyse pakartojo Ru, ir nuraudo. – Nuobodybių nuobodybė. Rankos, kurias laikė susidėjusi ant kelių, suvirpėjo.

      – Taip, – be jokios išraiškos patvirtino siusdama, kad vėl pasirodęs Zajedas atgaivino prisiminimus. Visa laimė, jis nenutuokia, jog ji žino apie jo laišką Šarifui – šis pažadėjo tylėti. – Kuo galėčiau būti naudinga, šeiche Ferai?

      – Žinotum, jeigu būtum išklausiusi žinutes atsakiklyje, – maloniai tarė jis. – Palikau gal pustuzinį. Apie elektroninius laiškus net nekalbu.

      Ru ilgokai žvelgė į jį. Apsirengęs nepriekaištingu kostiumu, baltais marškiniais, be kaklaraiščio, o tamsūs plau kai, pakirpti trumpiau nei prieš trejus metus, dar labiau pabrėžė tobulą galvos formą, stiprų smakrą, ilgą tiesią nosį, grakščius skruostikaulius ir akis – auksaspalves akis.

      – Keliavau, – metė ji.

      – Turėtum naudotis modernesnėmis technologijomis.

      Ru prisimerkė.

      – Tai ko tau reikia?

      – Man – trisdešimt šešeri. Reikia žmonos.

      Ru spoksojo – kas bus toliau? Juk tai pokštas. Zajedas Feras, prisiekęs viengungis, turtingiausias žmogus Monte Karle, garsiausias ir nerūpestingiausias donžuanas užsimanė žmonos?! Ru nepajėgė užgniaužti juoko.

      O jis nė nešyptelėjo. Žvelgė jai į akis net nemirksėdamas.

      – Ko tau iš tiesų reikia, šeiche Ferai?

      – Gali išsitraukti savo popierius, tas anketas, ir pradėti rašyti. Mano pavardė Feras, F-e-r-a-s. Vardas – Zajedas. Ar irgi pasakyti paraidžiui?

      – Ne. – Ru sugriežė dantimis. Jo balsas buvo toks pat, kokį ji ir prisiminė: gilus, aksominis, kimus, beveik glamonėjantis. Nenuostabu, kad moterys pameta dėl jo galvą. Nenuostabu, kad ir ji pametė. Kokia kvailė.

      – Ir kam dabar tau prireikė žmonos? – pasiteiravo, o balse suskambėjo aštrios gaidelės dėl seniau patirtos gėdos. – Metų metus tvirtinai, kad santuoka tavęs nežavi…

      – Šis tas pasikeitė. – Jo balsas tapo gilesnis. – Nebeturiu iš ko rinktis. Nebegaliu, jei pretenduoju į Sarko sostą. Toks mūsų šalies įstatymas. Vyras gali paveldėti sostą tik sulaukęs dvidešimt penkerių metų, o karūnuojamas turi būti vedęs. Karalius privalo turėti žmoną.

      – Tu vedi, kad galėtum būti karaliumi?

      – Toks Sarko įstatymas.

      Ru sutrikusi žvelgė į jį. Sarko karalius – Šarifas. Ji tą žino – visi žino. Bet gal yra kokia kita šalis arba kuriai nors iš Sarko dykumų genčių prireikė karaliuko. Suprato, kad trūksta informacijos, bet Zajedas nebuvo linkęs atvirauti, o ji nenorėjo tardyti. Kuo mažiau žinos, tuo geriau.

      – Manau, kad sugebėsi rasti paklusnią žmoną, jeigu jau taip reikia…

      – Aš skubu.

      – Matau, – Ru balse nuskambėjo sarkazmas, bet ji pati nepastebėjo. Suvokė tik tai, jog Zajedas – tikras bjaurybė ir ji nori, kad jis išeitų. Kas įsivaizduoja esąs? Mano, kad gali pasirodyti po trejų metų ir reikalauti jos pagalbos? Koks lėkštas savanaudis.

      – Tai padarysi, ko prašau? – spaudė Zajedas.

      – Ne. Tikrai ne. – Galų gale jai palengvėjo. Netgi patiko jaustis pranašesnei. – Santuokos negalima paskubinti. Tinkamam vedybų partneriui surasti reikia laiko ir kruopštumo. Be to, tu netinkamas…

      – Ką?

      – …tu netinkamas kandidatas ieškotis nuotakos per tarpininkus. Nenoriu pasakyti, kad pasistengęs pats nerastum moters, kuri norėtų už tavęs ištekėti.

      Jis nusišypsojo parodydamas tiesius baltus dantis, akys spindėjo, bet veido išraiškos nepavadintum draugiška.

      – Bet man nereikia nei moters, kuri norėtų už manęs ištekėti, nei paklusnios žmonos, daktare Tornel. Jei to norėčiau, leisčiau savo motinai išrinkti man nuotaką. Man reikia ne kokios nors nuotakos, o man tinkamos. Todėl ir esu čia. Tu – santykių ekspertė. Gali surasti man tinkamą.

      – Negaliu, – negailestingai kirto Ru. – Atleisk, – tarė, nors nė trupučio neapgailestavo. Nė už ką neieškos jam žmonos. Jokiu būdu nepadės. Nepasmerks jokios moters gyventi su juo.

      Ir staiga pagalvojo apie savo motiną, garsią britų ma nekenę – pasaulis ja žavėjosi, jai pavydėjo, o ji nepajėgė suteikti laimės jos tėvui.

      Pabeldusi į duris įėjo Džemė ir pabaksnojo į rankinį laikrodėlį. Ru pažvelgė į savąjį. Jau praėjo penkiolika minučių. Netrukus atvyks televizininkai palydėti jos į televizijos stotį, Ru dar reikėjo persirengti ir susišukuoti. Ji pakilo delnais atsirėmusi į stalą.

      – Atleisk, šeiche Ferai, turiu ruoštis kitam susiti- kimui…

      – Ar siunti dėl Andželos Mos?

      Ru sustingo.

      – Nežinau…

      – Ji buvo tavo klientė. Prieš metus. Tikriausiai pameni? Liekna, siaubingai raudonais plaukais. Dvidešimt šešerių. Iš pradžių buvo manekenė, vėliau – piniginių dizainerė. Dabar prisimeni?

      Be abejo, Ru prisiminė Andželą.

      Šeichas jos siekė, susuko galvą, o po kelių mėnesių pametė. Dėl to, ką pati jautė Zajedui, Ru atsisakė priimti Andželą, bet kai ši mėgino žudytis, suprato turinti padėti vargšei mergaitei. Andžela buvo giliai nugrimzdusi į liūdesį, prireikė kelis mėnesius kantriai dirbti, kol naujoji klientė įveikė širdgėlą.

      Kai sudūžta meilės apimta širdis, vieniems tai tolygu mirčiai, o kitiems – detoksikacijai. Smegenys staiga nebegauna iki šiol jas maitinusio narkotiko, trokšta mylimojo, trokšta jo glamonių, to hormonų ir cheminių medžiagų antplūdžio, kuris užplūsta kartu su jo artumu.

      Po dvylikos metų tyrinėjimų Ru suprato, kad meilė, įsimylėjimas – tai stipriausias žmonijos narkotikas. Meilė veda iš proto, teikia pasitenkinimą, sukelia priklausomybę. O jeigu nesiseka – griauna.

      – Žinau, kad ji buvo atėjusi pas tave, – monotonišku balsu pridūrė Zajedas. – Pats pasakiau jai tavo pavardę. Maniau, galėsi jai padėti.

      Ru vėl susmuko ant kėdės.

      – Tu pasiuntei ją pas mane? – Ji iš lėto nepatikliai papurtė galvą. – Kodėl?

      Jis suraukė kaktą ir skėstelėjo rankomis, tarytum atsakymas būtų savaime aiškus.

      – Nerimavau dėl jos.

      – Vadinasi, ji tau rūpėjo.

      – Nemylėjau, bet nenorėjau įskaudinti.

      Ru su panieka nužvelgė jį.

      – Tai gal neturėtum susitikinėti su moterimis, kurios turi širdį ir protą.

      Jis kilstelėjo antakį.

      – Ką siūlai?

      – Lėlytes. Robotus. Skudurines lėles. Pripučiamas lėles. – Ru šyptelėjo. – Jų neįskaudinsi numetęs į šalį.

      Jo akyse kažkas blykstelėjo – galbūt nuostaba? – ir vėl užgeso.

      – Tu pyksti.

      Pastebėjusi, kad Džemė vis dar trypčioja tarpduryje, Ru mostu liepė jai