Nepriklausoma moteris. Jane Porter

valdovas, ne lyderis. Jo vieta – ne Sarke. Dykuma jau nebepulsuoja jo kraujyje. Jis trokšta lietaus, o ne saulės. Dabar jo namai ten, kur dangoraižiai ir prabangūs butai mansardoje.

      Bet Džeslinos veidas, jos žvilgsnis vis iškildavo jam prieš akis. Ir tyliai sielvartaujantis Khalidas. Ko gero, tai labiausiai ir draskė jam širdį.

      Man reikia tavęs, – sukuždėjo Khalidas, kai jie apsikabino atsisveikindami. – Mums visiems tavęs reikia. Grįžk namo.

      Khalidas niekada nėra nieko Zajedo prašęs. Nė vienas iš jų niekada nieko neprašė Zajedo. Visi glaudėsi prie Šarifo. Jis buvo vyriausias – uola, šeimos centras.

      O dabar… dabar… Šarifo nebėra.

      Ir viskas.

      Nieko keista, kad Džeslina panaši į šmėklą. Nieko keista, kad Khalidas jau kelias paras nemiegojęs. Jų pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Jau niekada nebus koks buvęs.

      Atsivėrė durys, į prieškambarį išėjo Džemė, žavi putlutė Ru padėjėja, ir uždarė paskui save duris.

      – Daktarė Tornel sutiko su jumis susitikti, – tarė rausdama. – Tik bijau, kad turi nedaug laiko, nes šiandien privalo duoti kelis interviu, o vakare susitikti su skaitytojais. Gali skirti jums tik kelias minutes.

      – Ne bėda, – lengvabūdiškai atsakė jis ir pagalvojo: štai pati tikroji Ru Tornel. Nežmoniškai užsiėmusi. Baisiai patenkinta savimi. Nutaisęs šypseną Zajedas nusekė paskui padėjėją į svetainę.

      Žengė vos kelis žingsnius ir iš karto pamatė Ru – ši sėdėjo žavioje svetainėje prie kampinio staliuko priešais nešiojamąjį kompiuterį. Šiandien buvo su akiniais, ilgus šviesius plaukus nerūpestingai susibrukusi už ausų. Šviesiaplaukė, liesa, įsitempusi knygų žiurkė Ru Tornel spinduliavo šilumą tarytum ledo lytis. Ir tik tuo buvo įdomi. Vis dėlto jai sekasi, yra geriausia savo srities specialistė, o jam tik to ir reikia.

      Padėjėja pasišalino supratingai uždarydama duris.

      – Laba diena, šeiche Ferai, – pasisveikino Ru, kai durys užsivėrė. – Šiek tiek skubu, bet iš Džemės supratau, kad jūs be galo trokštate mane pamatyti.

      Jis pajuto ledinį jos toną ir suspaudė lūpas.

      Ne ledo lytis, o tikras ledkalnis, – ciniškai pagalvojo, supratęs, kad ji nė kiek nepasikeitė.

      – Nevartočiau žodžio trokštu, daktare Tornel. Esu pasiryžęs – būtų tiksliau.

      Ji atsilošė kėdėje, sukryžiavo rankas ir pažvelgė akmeniniu žvilgsniu.

      – Nesuprantu, kuo galėčiau jums pasitarnauti, – šaltai tarė ji, nekęsdama savęs už tai, kad širdis plaka it pašėlusi.

      Ji nemėgsta Zajedo. Niekada nemėgo. Vienintelė priežastis, kodėl šiandien sutiko su juo pasimatyti – Šarifo atminimas.

      – Senokai nesimatėme, – jis žengė artyn. – Dvejus metus?

      – Trejus. – Zajedui artinantis Ru suvirpėjo. Jis traukė dar labiau nei anuomet – ji jau buvo pamiršusi, kaip jis užpildo erdvę, tarsi pats tampa erdve. Tai dėl jo ūgio, sudėjimo, siuvėjo kruopščiai pasiūtų drabužių. Ru tėvas lygiai taip pat užpildydavo erdvę, bet jis anuomet buvo vienas ryškiausių kino aktorių, žvaigždė.

      Zajedas – ne kino aktorius, ne popžvaigždė. Jis šeichas, nors atrodo daug vakarietiškesnis už bet kurį Vakarų pasaulio žmogų. Šeichas, kurio asmeninėje sąskaitoje – milijardai, nekalbant apie šeimos turtus, žmogus, darantis ką nori, kada nori ir kaip nori. Net jeigu ir užgauna kitus.

      Ru kietai sučiaupė lūpas ir kiek atpalaidavo pirštus. Vis dar pyko, jog jaučiasi jo įskaudinta. Neturėjo leisti tokiam vyrui įgyti šitiek galios. Bet tada nesitikėjo, kad taip atsitiks.

      Šiaip ar taip, iš to skausmingo ir žeminančio nutikimo buvo naudos. Ru perprato Zajedo būdą ir iš to gimė antroji jos knyga, tapusi bestseleriu: Jis – ne princas: kaip atpažinti blogus berniukus, žaidėjus ir sukčius, kad galėtum sutikti tikrąją meilę.

      – Tiek ilgai? – nusistebėjo jis, irgi šaltai šypsodamasis. – Regis, tik vakar susipažinome.

      – Tikrai? Pipai turbūt taip neatrodo. Nuo to laiko ji jau pagimdė du vaikus. – Ru atlaikė jo žvilgsnį, nors skrandį ir gniaužė spazmai. Dieve, kaip ji jo nekentė. Už tai, kad ją įskaudino, už tai, kad išjuokė, ir už tai, kad privertė suvokti, jog ji niekada nebepasitikės jokiu vyru ir nesutiks tikrosios meilės.

      – Ledi Pipa turi du? Negaišo laiko, tiesa?

      Staiga Ru prisiminė tą savaitgalį, kai jie pirmą sykį susitiko – per jos klientės Pipos Kolinz vestuves Vinčesteryje. Jose turėjo dalyvauti Šarifas, bet paskutinę akimirką paaiškėjo, kad jis negali atvykti ir vietoje savęs atsiuntė jaunesnįjį brolį Sarko princą Zajedą Ferą.

      Per pokylį Pipa juos ir supažindino. Šeiche Ferai, – tarė ji, sustabdžiusi Ru priešais šeicho staliuką, – Negaliu jūsų nesupažindinti su brangia savo drauge Ru Tornel. Zajedas Feras atsistojo – Ru dar nebuvo mačiusi, kad kas nors stotųsi taip karališkai, elegantiškai. Kaip ir Šarifas, jis buvo aukštas, netgi labai aukštas, plačiapetis, siaurais klubais. Išsitiesęs visu ūgiu atrodė pusantros galvos aukštesnis už nežemą Ru. Šarifas buvo dailus, o Zajedas – pavojingai, bauginamai gražus. Tamsaus aukso spalvos akys. Juodi kaip varno sparnas plaukai. Glotniai nuskustas smakras ne keturkampis, tačiau išskirtinai vyriškas, tvirta nosis, aukšti skruostikauliai. Ru kiek apsvaigusi pagalvojo, kad bet kuris fotomodelis už tokius veido bruožus atiduotų sielą. Zajedas turėtų gražiai atrodyti nuotraukose. Bet ir taip atrodė kaip modelis. Širdies gilumoje Ru pajuto, kad juo negalima pasitikėti, nes gražūs vyrai – patys plėšriausi ir savanaudiškiausi, bet vis tiek troško jį pamėgti – juk jis, galų gale, Šarifo brolis.

      Tik dėl Ru visi esame čia, – pridūrė Pipa ir šypsodamasi paplekšnojo Ru per ranką. – Prieš metus mieloji Ru supažindino mane su Henriu. Šeichas Feras prisimerkė, šyptelėjo, jo nuostabių akių kampučiuose susimetė raukšlelės. Pirmas ženklas, jog jis – nebe dvidešimtmetis jaunuolis, o vyras pačiame jėgų žydėjime, gal kokių trisdešimt dvejų ar trisdešimt trejų. Kaip įdomu, – tarė jis pačiu pašaipiausiu balsu, kokį tik Ru buvo tekę girdėti. O buvo girdėjusi daug. Juk ji – psichologė. Ru įsitempė, bet apsvaigusi iš laimės Pipa nieko nesuvokė ir spindulingai šypsojosi šeichui. – Ru – daktarė Tornel – turi Dievo dovaną. Mano vedybos jai šimtosios, ar įsivaizduojate? Ji supažindino jau šimtą porų, kurios sukūrė šeimas. – Pipa pasisuko į Ru. – Juk aš teisi, ar ne? – Ir tada ekstazės pagauta Pipa pranyko pakviesta jaunikio, o Ru liko viena su šeichu.

      Baisiausiai nustebo, kai Zajedas pakvietė prisėsti prie jo staliuko, ir taip jau nutiko, kad juodu visą vakarą praleido kartu. Kelias valandas kalbėjosi, šoko, vėliau kartu paliko puotą ir užsukę į nediduką viešbučio barą kitoje gatvės pusėje išgėrė po taurę.

      Ru prisiminė viską. Jo kūno šilumą jiems šokant. Gundančiai raudonas viešbučio baro sienas. Pūstą oranžinio likerio taurę, kurią ji laikė delnuose.

      Zajedo dėmesys tiesiog stulbino. Jis klausėsi jos, juokėsi iš nervingai mėtomų juokelių, kalbėjo apie savo darbą, šiek tiek – apie naujausias investicijas, tarp kurių minėjo ir naują pakrantės kurortą savo šalyje Sarke.

      Ru puikiai leido laiką. Jau ištisą amžinybę nebuvo buvusi pasimatyme, juo labiau su tokiu vyru kaip Zajedas Feras, kurio draugijoje pasijuto graži ir žavi. Jis ją užbūrė, jautė, jog ir Zajedas ja žavisi. Vėliau jis įsodino ją į taksi, pakštelėjo į skruostą ir ji neabejojo, nė kiek neabejojo, kad jis netrukus paskambins ir pakvies į tikrą pasimatymą.

      Bet Zajedas nepaskambino. Ru niekada