Meilės terapija. Amy Andrews

tęsėsi, bet Sebastianas tik klausėsi. Naujieji jo kolegos buvo atsidavę savo darbui, savo mintis reiškė aiškiai ir ekspresyviai. Krisas, Magelė, Sintija ir Kelė dirbo slaugytojomis. Džerė ir Donalda buvo socialinės darbuotojos. Rosas buvo teisininkas, o Rodnis dirbo priėmimo skyriuje.

      Buvo akivaizdu, kad jie jau kurį laiką dirbo kartu, todėl galėjo juoktis ir mokėjo ne tik klausytis, bet ir išklausyti. Bet svarbiausia buvo tai, kad jie mėgo ir gerbė vienas kitą, ir Sebastianas laukė, kada galės pradėti dirbti ir kartu su jais spręsti bendruomenei kilusias psichikos ligų problemas.

      Nesvarbu, kad tik laikinai.

      Tai tikrai bus labai sveikintinas žingsnis. Kaip tik tai, ko tikėjosi po sumaišties ir įtampos, kasdien tvyrodavusios paskutinėje jo tarnybos vietoje. Šito jam reikėjo, prieš vėl imantis privačios praktikos ir grįžtant į tikrą pasaulį.

      Jam patiko, kad garsus jo vardas nė vienam nesukėlė pagarbios baimės ir kad jis lengvai įsiliejo į pokalbį.

      Tik ne Kelė.

      Ji buvo išsiblaškiusi.

      Ir tai trikdė.

      Kelės žvilgsnis vis nuslysdavo jo pusėn, o jis negalėjo nepastebėti jos krūtų apvalumų po plona palaidinuke, kurią ji vis perbraukdavo savo švelniais pirštais, stabtelėdama šiek tiek virš liemenėlės.

      Trikdė ir tai, kaip ji kalbėjo ir šypsojosi, juokaudama su savo draugais. Jų klausėsi palenkusi galvą ir nesąmoningai žaisdama su sidabrinio pakabučio grandinėle. O kai imdavo juoktis… Jos juokas buvo skambus ir gilus, regis, sklido nuo pat kojų pirštų galų. Juokdamasi prisimerkdavo ir atmesdavo galvą apnuogindama kaklą.

      Kiti lankytojai, išgirdę jos juoką, atsisukdavo ir imdavo šypsotis.

      Kartais jų žvilgsniai susitikdavo, bet labai greitai ir vėl išsiskirdavo, trumpai blykstelėdami lyg tolimi švyturiai. Tačiau per tą trumpą akimirką abu pasijusdavo taip, tarsi kavinėje jie būtų vieni, ir Sebastianas bergždžiai stengėsi prisiminti, ar kada nors šitaip jautėsi būdamas su kitomis moterimis.

      Tiesą sakant, tam suvokti jam prireikė nemažai pastangų. Įtampa lėtai, bet nenumaldomai didėjo, ją jautė visais raumenimis, iki pat nervų galų.

      Jis norėjo paskubinti įvykius ir kuo greičiau pasiekti tikslą, nes tvirtai žinojo, kad kada nors ją vis tiek pabučiuos.

      Bet įvykiai klostėsi ne taip sparčiai.

      Antras skyrius

      Artinantis vakarui Kelė pastebėjo, kad Sebastianas darėsi vis tylesnis, jo žvilgsniai – vis ryžtingesni, ir tarp jų atsirado keistas, bet nuolatinis vis didėjančios įtampos laukas. Artėjo audra.

      Baisi ir grėsminga audra.

      Ji ir džiaugėsi, ir bijojo. Žinojo, kad reikėtų atsistoti ir išeiti, kol dar gali, bet neturėjo jėgų.

      Kai Džerė pasiūlė pabaigti didžiulės picos likučius, Kelė nesugebėjo įveikti savo porcijos, o kai visi drauge pakilo eiti, pasijuto visiškai bejėgė.

      Sebastianas nustebęs kilstelėjo antakius.

      – O kava?

      – Užmušk, kaip noriu, bent puodelio, – iškart sutiko Džerė.

      – Ir aš mielai išgerčiau, – sumurmėjo Kelė.

      Reikėjo atsisakyti. Ji tai suprato. Bet labai knietėjo nubraukti neklusnią plaukų sruogą jam nuo kaktos, ir tas troškimas nustelbė sveiką protą.

      Kelės žodyne tarsi nebeliko žodelio ne.

      Be to, Džerė buvo pažadėjusi parvežti ją namo. Juk taip?

      Sebastianas pamojo padavėjai ir pateikė užsakymą. Kai ji nuėjo, Kelei už nugaros pasigirdo šūksniai ir visi trys atsisuko pažiūrėti, kas vyksta.

      Jie sėdėjo kavinės lauko terasoje, įrengtoje ant judraus naujai įrengto Fortitude Valley pėsčiųjų tako. Ši priemiesčio dalis buvo perspektyvi, ją mėgo įtakingi žmonės, bet čia dar galėjai gana pigiai išsinuomoti butą, ir ši vieta vis dar buvo mažiau patraukli nei kitos. Ją, kaip ir daugumą jos lankytojų, Kelė puikiai pažinojo, nes Džembelyno rajonas prasidėjo tuoj pat už kavinės.

      Kažkoks kūtvėla, matyt, benamis ar šiaip nesėkmių prislėgtas žmogelis, prašinėjo arčiausiai gatvės sėdinčių lankytojų sušelpti maistui. Jaunas vyriškis brangiu kostiumu, už kurio stalelio buvo ir daugiau stilingai apsirengusių žmonių, nutarė išdrožti pamokslą ir ėmė garsiai šaukti ant vargšelio, kuris, žemai nulenkęs galvą, vos laikėsi ant kojų, nors kiti su pasitenkinimu jo klausėsi.

      Kelė nusisuko, pasibjaurėjusi tokiu atviru beširdiškumu. Kaip jis drįsta? Ar gali kažkoks miesto stileiva suprasti, kad kai kuriuos žmones kamuoja dideli sunkumai ir kad gyvenimas labai greitai gali nueiti šuniui ant uodegos? Kokią jis turi teisę taip žiauriai smerkti tą, kurio net nepažįsta?

      Jai ėmė drebėti ant kelių padėtos rankos, ir Kelė sudėjo jas vieną ant kitos. Širdis daužėsi į krūtinę it gongas, o ką tik suvalgytas maistas nusėdo skrandyje it švinas.

      Džerė uždėjo ranką Kelei ant rankų.

      – Ar gerai jautiesi?

      Kelė pažvelgė į rūpesčio kupinas Džerės akis. Akies krašteliu pastebėjo, kad Sebastiano kaktoje atsirado raukšlė. Trumpai žvilgtelėjo į jį, bet tuoj pat nusuko žvilgsnį. Ji linktelėjo galva, tačiau ką tik matytas bjaurus reginys sukėlė prisiminimus, apie kuriuos visą dieną stengėsi negalvoti – pradedant tiltu ir baigiant mažojo Zazos balseliu – ir jai ėmė trūkti oro.

      Sebastianas nustebo, kad taip staiga subjuro Kelės nuotaika. Ji perbalo, jos išraiškingų šviesių akių žvilgsnyje atsispindėjo nepakeliamas liūdesys. Tikriausiai ją nuliūdino tas arogantiškas vargetą užsipuolęs kvailys. Prisiminęs, kokia drąsi ji šiandien buvo ant tilto, Sebastianas tikėjosi, kad ji pašoks iš vietos ir nutildys tą išpuikėlį, bet ji atrodė taip, lyg tuoj nualps.

      – Atleiskite, – sumurmėjo jis.

      Dabar susiraukė Kelė. Ji su Džere stebėjo, kaip Sebastianas eina į kivirčo vietą.

      Priėjęs prie staliuko, jis pažvelgė į užgauliotoją, kuris nesiliovė aiškinęs vargetai, kad tas privalo susirasti darbą.

      – Ar jau baigėte?

      Sebastianas be reikalo nerizikuodavo. Tiesą sakant, praėjusiais metais jam teko patirti itin daug pavojų. Jis nebuvo iš tų, kurie laikomi šauniais vyrukais. Muštynių pats nekeldavo ir progų joms neieškojo. Tačiau buvo dalykų, kurių negalėjo pakęsti, o šio vyriškio elgesys buvo pasibaisėtinas. Jis tikėjosi, kad po šio vakaro jam daugiau neprireiks naudotis svetima nelaime, jog įrodytų savo gerumą, ir kad prieš ką darydamas jis gerai pasvarstys.

      – Aš… ar man ką sakėte? – garsiai paklausė jaunuolis. Jis nužvelgė savo draugus ir kitus lankytojus puspilnėje kavinėje, akivaizdžiai sutrikęs, kad kažkam parūpo pasibaisėtinas jo elgesys.

      Puiku!

      – Ar, suniekinęs kitą, kuris tikisi bent lašelio padorumo ir užuojautos, jaučiatės reikšmingesnis savo draugų akyse?

      Vyrukas su trenksmu pašoko nuo kėdės, ir jos girgždesys dar labiau padidino įtampą.

      – Kas jūs toks, po velnių? – paklausė jis.

      Sebastianas pastebėjo, kad jaunuolis išbalo pamatęs, koks oponentas aukštas ir raumeningas. Jis pritildė balsą.

      – Pilietis, kuriam rūpi.

      Kelę nukrėtė drebulys, nes tylus, bet grėsmingas Sebastiano balsas nuaidėjo per visą kavinę. Jos širdis ėmė smarkiai tuksėti, o delnai, kuriais rėmėsi į stalą, suprakaitavo.