Meilės terapija. Amy Andrews

tai mano kasdienybė.

      – Sveikas, Zakai, kaip laikaisi? – pasiteiravo Kelė, laikydama ragelį prispaustą prie ausies, nes į kitą vėrėsi auskarą.

      – Ačiū, gerai, teta Kele.

      Klausydamasi linksmo savo dešimtmečio sūnėno čiauškėjimo Kelė šypsojosi. Smagu buvo girdėti savo mažojo vyriškio balselį. Kai prieš porą mėnesių jis grįžo gyventi pas savo motiną, ji nebežinojo, ką reikės daryti. Nors skaudulys, kurį pajuto skrandyje, išgirdus tokį širdį draskantį sprendimą, jau buvo apmalšęs, dar visiškai neišnyko – vis dėlto globojo jį aštuonerius metus.

      Jis visados jai bus jos brolio sūnus.

      – Kaip šiandien sekėsi bėgti krosą?

      – Buvau antras! Gaila, kad nematėte, kaip bėgau, teta Kele.

      Kelei suspaudė širdį. Ji nebuvo praleidusi nė vieno mokyklos renginio nuo tada, kai jis prieš šešerius metus ėmė lankyti parengiamąją klasę. Bet ji sugebėjo pasitraukti, suteikdama Aleišai galimybę pačiai auginti savo sūnų.

      – Mama sakė, kad lėkiau kaip vėjas.

      Kelė stipriau sugniaužė ragelį. Jos brolis, Zako tėvas, buvo mokyklos čempionas. Kadaise jis teikė daug vilčių.

      Bet viskas pakrypo bloga linkme.

      – Tikiu, mažyli Zaza. – Ji nusišypsojo.

      Nors jos sugalvota pravardė išsprūdo savaime, iš susijaudinimo suspurdėjo širdis. Kelė norėjo, kad jis sugrįžtų pas ją, kad ir kaip tai būtų žiauru. Troško apkabinti liesus jo petukus ir tvirtai priglausti.

      Būdamas mandagus berniukas, kokį jį išauklėjo, jis pasiteiravo:

      – Kaip praėjo jūsų diena, teta Kele? Ar daug buvo tokių, kuriems padėjote?

      Ji šyptelėjo, nes jis kalbėjo kaip suaugusysis. Kelė žinojo, jog Zakas didžiuojasi tuo, kad ji pagelbėjo jo tėvui, nors iš tikrųjų jis dar negalėjo suprasti tikrosios įvykių reikšmės.

      – Šimtai, – pajuokavo ji ir nusikvatojo, išgirdusi savo telefono ragelyje šiltą berniukišką Zako kikenimą.

      Jis buvo per mažas, kad pasakotų jam apie savo dieną. Arba apie tą rytą, kai nuo to paties tilto jo tėvas nušoko prieš aštuonerius metus. Savo tėvo Zakas iš tikrųjų nepažinojo ir Kelė nenorėjo, kad jis apie Endį žinotų tik tokią tiesą.

      Po kelių minučių, vos jai padėjus ragelį, lauke pasigirdo pypsėjimas. Kelė pažiūrėjo į laikrodį. Uf! Ji nespėjo persirengti, ir pietauti teks eiti pasipuošus tik tais dviem auskarais!

      Kai Kelė Dankan išdygo kavinės tarpduryje tiesiai jam prieš akis, Sebastianas pamanė, kad jam vaidenasi. Tiesą sakant, nuo to ryto vis apie ją pagalvodavo, todėl dabar nelabai nustebo.

      – Štai ir vėl susitikome, – sumurmėjo jis, nužvelgdamas jos seksualias kelnes su ruoželiais, gilią baltos palaidinės V formos iškirptę su atvartais ir surauktą kaktą.

      – Ak, sveiki. – Kelei ėmė džiūti burna, kai atpažino, kad tai tas pats griežtas raudonplaukis nuo tilto, ir ji pasisuko į Džerę. Ką, po velnių, jis čia veikia?

      Džeraldina kilstelėjo vieną antakį.

      – Jūs pažįstami?

      – Eee… taip, hm… Jis… Tai… – Ji mostelėjo ranka į vyrą su kirpčiais ant kaktos, kurio prisiminė ir balsą, ir žvilgsnį, bet tik ne vardą. Juk negalėjo, jam girdint, vadinti jo Ponu Nieku!

      Išgirdęs jos veblenimą, Sebastianas suraukė kaktą ir šyptelėjo.

      – Sebastianas, – tarė jis. – Arba Sebas. Atsiliepiu visaip.

      Kelė pritariamai linktelėjo, jai palengvėjo. Tik po kurio laiko suvokė, ką išgirdo. Sebastianas?

      Ohoho.

      Sebastianas Volkeris?

      – Sebastianas šiandien irgi buvo tapęs derybininku, – sumurmėjo ji, stengdamasi tai suvokti apdujusiomis smegenimis.

      Kelė žvilgtelėjo į jį ir, pamačius įdėmų jo žvilgsnį, jai užėmė kvapą. Niekas nepasikeitė, viskas taip, kaip buvo ryte. Kažkas, kas tarp jųdviejų įvyko, ėmė augti ir plėstis, vos jį pamatė – su tais pačiais marškiniais atraitytomis rankovėmis ir dviem atsegtomis viršutinėmis sagomis.

      – Ant tilto, – visiškai be reikalo pridūrė ji.

      – Vaje, koks sutapimas, – tarė Džerė, žiūrėdama tai į vieną, tai į kitą. – Gal jau žinai, kad nuo kitos savaitės jis pradeda dirbti laikinuoju Džembelyno bendruomenės psichologu?

      Jis paskirtas vietoj motinystės atostogų išeinančios Donos?

      Sebastianas Volkeris? Pats Sebastianas Volkeris? Vienas iškiliausių ir jauniausių labiausiai pagarsėjusių psichologų šalyje? Tas, kuris parašė šių laikų biblija laikomą darbą apie potrauminio streso sutrikimus?

      Kelei dar nespėjus susivokti, Džerė ėmė pasakoti, kad jis pats pasiprašė įdarbinamas vieniems metams į pirminį jų rajono psichikos sveikatos centrą. Tuo patikėti buvo dar sunkiau, negu žinia, kad tai tas pats žmogus, kurį buvo sutikusi ant tilto.

      Juk tada ji kažką jam atrėžė!

      Kelė atsisėdo, vis dar susiraukusi, nes jai šis tas vis dar buvo neaišku. Jautėsi kaip tikra bukagalvė.

      – Vadinasi, jūs ne policininkas?

      Juk iš pat ryto šitaip manė…

      Galėtų būti policininkas, būtų lengviau. Tada galėtų tvarkingai užrakinti jį stalčiuke. Policijos pareigūnas. Išimti draudžiama. Ji nemiega su policininkais. Nesikeičia su jais karštais žvilgsniais, neieško jaudinančių akimirkų tylint. Jokio jos paskatinimo jie nepatyrė.

      Niekada.

      Policininkai buvo uždrausti objektai. Reputacija Kelei buvo svarbiausia, o policininkai, šiaip ar taip, beveik visi priklausė didelių berniukų klubui. Ir, kaip dauguma berniukų, buvo dideli pagyrūnai. Nors ir sunkiai, tą turėjo pripažinti netgi artimas jos bičiulis.

      Tai, kad Sebastianas bus darbo kolega, irgi buvo pavojinga. Bet tokia mintis, deginant karštam jo žvilgsniui, truko tik akimirką.

      Sebastianas papurtė galvą.

      – Deja, ne. – Jis šyptelėjo. – Turiu derybų su įkaitais patirties. Policija, taip pat ir kitos organizacijos, kartais kreipiasi pagalbos. Kai kada įvairios policijos pajėgos mane samdo kaip derybininką. Mane kvietėsi dirbti ir Kvinslando policija.

      Kurgi ne. Jis galėjo pasigirti ne tik tuo, kad pateikė visiškai naują požiūrį į kalinių psichoterapiją ir yra geriausias Potrauminio streso sutrikimų specialistas!

      – Pranešimų gaviklis beveik niekada nenutyla.

      – Tai siaubinga, – sumurmėjo Kelė ir nuleido akis, vengdama deginančio jo žvilgsnio.

      Tam reikia užkirsti kelią! Ji tikrai laukė šio vakaro. Laukė, kada galės pradėti dirbti kartu, bet jo atviras žvilgsnis vėrė kiaurai, ir ji ėmė tuo abejoti.

      Tai gali būti pavojinga.

      Papildomų adrenalino dozių jai nereikėjo.

      – Beje, – į pokalbį įsiterpė Kristoferis Martelis, taip pat dirbantis Džembelyno psichikos ligonių slaugytoju. – Sako, šį rytą sužibėjote tarp Brisbano policininkų. Manau, ši žinia netrukus pasklis žaibo greitumu net tarp didžiausių žioplių. Apie jus kalba visas miestas.

      Kelė nuraudo ir nedrąsiai pažvelgė į Sebastianą. Iš jo žvilgsnio buvo galima suprasti, kad jis mato ją kiaurai, nors ir neketino žaisti pagal jos