Meilės terapija. Amy Andrews

eidamas jai iš paskos, šyptelėjo – pirmą kartą šį rytą. Toji Kelė Dankan tikra pikčiurna! Šioje srityje dažniausiai tokios ir dirba, – kurios, regis, nežino, kas jis toks arba visiškai jo nepaiso, ir jam tai patiko. Tai jį stiprino.

      Ir ji yra stipri.

      Jis ėjo įrėmęs žvilgsnį jai į nugarą, užburtas jos kaštoninių pečius siekiančių plaukų, kurie jai energingai žengiant link tikslo plaikstėsi į šalis. Saulėje sublizgėjo medaus spalvos garbanos, ir akimirką jis pasijuto lyg šampūno reklamoje.

      Jos nugara buvo tiesi it styga – tai dėl liemenės. Jai žengiant dideliais žingsniais, džinsai išsitempdavo ir išryškino jos užpakaliuką, kuris buvo… be galo gardus.

      Tiesą sakant, Kelė Dankan – labai įdomi mergina.

      Ir tai jam taip pat patiko.

      Ir dar – nors svaidėsi rūsčiais žvilgsniais, jis nesunkiai galėjo atspėti, kad ji dažnai juokiasi. Kai šyptelėdavo, jos lūpų kampučiai ir neįtikėtinai šviesios akys pakildavo, ir tai buvo labai miela.

      Sebastiano nuomone, jai buvo apie trisdešimt, ir jam palengvėjo, kad ji ne kokia neseniai mokyklą baigusi žvali ir žavi dvidešimtmetė, degančiomis iš nekantrumo akimis pakeisti pasaulį. Tiesą sakant, Kelė Dankan nebuvo nei žvali, nei žavi.

      Tačiau nebuvo ir prigesusi, kaip dauguma jos amžiaus žmonių, dirbančių tokį darbą, kur pasiekimų maža, o padėkų beveik išvis nebūna. Atvirkščiai, artėdama prie tikslo, ji atrodė stipri ir bebaimė. Ryžtinga. Pasitikinti savimi.

      Ji panėšėjo į amazonę.

      O ką slėpė juodi jos liemenėlės nėriniai… Jis tvirtai nutarė apie tai kol kas negalvoti.

      – Ak, Kele, dėkui Dievui, jūs čia.

      – Kas čia vyksta, Nojelene? – piktokai paklausė Kelė, vos nesuklupusi ant vienos iš pertvarų, kuriomis policija buvo atitvėrusi dalį tilto. Gal jam (koks gi jo vardas?) tokia įžanga ir atrodė nepriimtina, bet puikiai tiko Nojelenei, kurią Kelė gerai pažinojo.

      Tačiau tai nereiškė, kad jai visiškai nerūpėjo seksualus raudonplaukis derybininkas ir kiti ją atidžiai stebintys žmonės iš, kaip vėliau paaiškėjo, miesto policijos pajėgų.

      – Aš tiesiog vaikščiojau… buvau užsisvajojusi, – atsakė mergina įdubusiais suvargusio žmogaus skruostais ir per anksti nuvytusiu veidu, o lengvas vėjelis taršė menkutes jos šviesių plaukų sruogas.

      Nojelenė priėjo dar arčiau prie turėklų. Kelė atidžiai ją stebėjo, galvodama apie prarają apačioje.

      Nenuleisdama žvilgsnio ji atkakliai žiūrėjo tiesiai į sunerimusias Nojelenės akis, nors jos širdis krūtinėje dunksėjo it pašėlusi.

      Ji nežiūrės žemyn.

      Ji bijo aukščio.

      Ir aukšto rango miesto pareigūnams ji tikrai neišsiduos, kad viduje rauda kaip maža mergytė.

      Ji nekentė šio prakeikto tilto. Tiesą sakant, nekentė visų tiltų, bet šio – ypač.

      – Su ginklu?

      Nojelenė pažvelgė į ginklą taip, lyg matytų jį pirmą kartą.

      – Kokiu, ar šituo? – paklausė ji mojuodama juo ore.

      Kelė išgirdo, kaip spragtelėjo saugikliai, ir suprato, kad sunerimę policininkai priėjo arčiau ir jas apsupo, pasirengę veikti.

      – Nojelene, – tarė ji ir stabdydama iškėlė į viršų rankas. – Neerzink policininkų. Ar jis bent užtaisytas?

      Nojelenė suraukė nosį.

      – Žinoma, ne.

      Aš taip ir maniau.

      – Gal gali atiduoti man ginklą? – Kelė ištiesė ranką.

      Nojelenė pažiūrėjo į ginklą.

      – Jis buvo tėčio.

      Kelė, paskubomis susipažinusi su jos byla, žinojo, kad šiandien yra Nojelenės tėvo mirties metinės. Ji linktelėjo galva.

      – Žinau.

      Nojelenė paklusniai padavė jai ginklą ir Kelė išgirdo prislopintą juoką – daugybė saugiklių sugrįžo į savo vietas, o ginklai – į dėklus. Ji atidavė ginklą tam nepažįstamajam.

      Atiduodama kilstelėjo antakį.

      – Neužtaisytas. Tik pamanykit, – sumurmėjo ji. – Gal dabar jau galite išvesti savo berniukus?

      Sebastianas kreivai šyptelėjo. Jos atkaklumas jį sujaudino, netgi labai, ir jis pagalvojo, kad jau seniai neturėjo moters.

      Nuo tada, kai išvyko į Persijos įlanką.

      Akimirką žvilgterėjęs į jos lūpas ir pagalvojęs, kad visas jos pasipūtimas išnyktų, jei jas pabučiuotų, jis pakėlė žvilgsnį.

      – Betgi mudu žinome, kad tokie reikalai tvarkomi ne taip.

      Kelė nurijo seiles. Jo dudenantis balsas palietė slapčiausias jos kūno vieteles. Jautėsi taip, tarsi savo liežuviu būtų perbraukęs jai per lūpas, ir ji vos susilaikė jų neapsilaižiusi.

      Ar įmanoma vienu metu jausti baisų susierzinimą ir didelį jaudulį?

      Giliai įkvėpusi, kad susitvardytų, ji nenoromis linktelėjo galva.

      – Taip, taip, žinau.

      – Atviliokite ją čionai, – sušnabždėjo jis.

      Vėl linktelėjusi Kelė nusigręžė ir paėjėjo kelis žingsnius link Nojelenės, kuri, persisvėrusi per turėklus, žiūrėjo žemyn į rytmečio saulėje ribuliuojančią upę.

      – Tėtis mėgo šitą tiltą, – svajingai tarė ji. – Ar žinote, kad jis dalyvavo jį statant? Mus, vaikus, dažnai čia atsivesdavo.

      Kelė pritariamai linktelėjo galva.

      – Gal apie tai galėtume pasikalbėti kitoje vietoje, Nojelene? Tokiame aukštyje man tikrai nejauku.

      Mergina sutiko ir lėtai ėmė eiti link jos.

      – Pamaniau, kad kaip tik čia ir reikėtų paminėti jo metines. Karinis ginklas buvo didžiausias jo turtas. Maniau, kad… būtų teisinga numesti jį nuo šio tilto. Ar žinote, kad jis buvo Korėjoje?

      Kelė linktelėjo galva ir ištiesusi ranką apkabino Nojelenę per pečius.

      – Žinau, – sumurmėjo ji. – Apie tai galėsi man papasakoti pakeliui į policijos nuovadą.

      Nojelenė pažiūrėjo į ją.

      – Aš tik žiūrėjau į vandenį, paskendusi savo mintyse. – Ji susiraukė. – Tada privažiavo policija ir perspėjo, kad nešokčiau… Net nemaniau šokti. Bet kai jie baisiai rėkdami ėmė prie manęs artintis, išsigandau.

      – Žinau. Nesijaudink, mes viską išsiaiškinsime. Aš tavęs nepaliksiu.

      – Turiu grįžti namo, parvesti vaikus iš mokyklos.

      – Žinoma. Nesijaudink, aš pasirūpinsiu, kad viskas būtų sutvarkyta kuo greičiau.

      Jos priėjo prie užtvaros. Tas bevardis vyras, ištiesęs Nojelenei ranką, išvedė ją iš barikadų labirinto. Jo švelni šypsena ir ramybė stebint, kad Nojelenė nesukluptų, padarė Kelei stiprų įspūdį.

      Paskui jis atsisuko į ją.

      – Ačiū, – sumurmėjo ir ištiesė jai ranką.

      Kelė pažvelgė jam į akis ir pasijuto svaigstanti – visiškai netinkama būsena, kai stovi ant tilto.

      Po velnių, šis vyras iš tikrųjų seksualus. Jo žvilgsnis buvo atviras,