Lemtingas bučinys. Fiona Harper

kartą gyvenime troškau, kad jis iš manęs pasijuoktų. Norėjau, kad pamėgintų užgniaužti piktdžiugišką šypseną ir sąmoningai išplėštų savo atsakymą, priverstų mane nekant riai trepsenti raudonu smailiakulniu į grindis. Bet jis manęs neprivertė laukti. Nė trupučio nepaerzino. Tiesiog sumalė mane į miltus.

      – Taip, – sau pritardamas sukuždėjo Adamas, linktelėjo ir pasidarė dar atšiauresnis. – Pagaliau sutikai šunytį, kuris nenori kabarotis per tavo pastatytas sudėtingas kliūtis.

      Antras skyrius

      Padėk galvą man ant peties

      Korinos išpažintys

      Antroji. Tikriausiai pamanėte, kad ilgainiui turėjau imti bodėtis poveikio, kurį darau vyramas, bet, turiu prisipažinti, smagumas nė per plauką nesumenko. Kai jis man įgris, veikiausiai apsiausiu sportinius veliūro batelius ir radikaliai pakeisiu gyvenseną.

      Adamas spoksojo į lubas nutaisęs tą pačią niūrią miną.

      – Dabar žinai, kaip jaučiamės mes, likę mirtingieji. – Purtydamas galvą jis ėmė juoktis.

      Dažniausiai Adamo juokas mane sušildydavo, bet dabar jis buvo sausas ir nevykęs, dėl to aš susinervinau, nuotaika subjuro. Nusprendžiau, kad jis tiesiog jaučiasi viršesnis, ir piktai jį nužvelgiau.

      – Paklausyk, nereikia su manimi elgtis kaip… patronui…

      Adamas vėl prapliupo kvatoti. Šį kartą – nuoširdžiu.

      – Kas vėl? – paklausiau spigesniu ir šiurkštesniu balsu. – Toks žodis egzistuoja!

      Tuomet pakilau. Jaučiausi sukaustyta įtampos, o Adamui užteko įžūlumo dar giliau susmegti į kušetę; rodėsi, jo nė trupučio netrikdė mintis, jog visiškai išmušė mane iš pusiausvyros. Neturėjau leisti jam šitaip elgtis, bet mes visada pradedame nuo, regis, nekalto pokalbio, ir netrukus vienas jau ima virti, o kitas prunkšti. Nereikia aukšto intelekto koeficiento, kad suprastumėte, kuris yra kuris.

      – Vis tiek esi neteisus, – pasakiau sėsdamasi į savo vietą ir imdama šakutę. Šiandien neketinau suteikti jam pasitenkinimo sutikdama su jo nuomone.

      Nors ir kaip būtų, Nikolo Četertono-Džounso niekas nevadino šunyčiu. Jis buvo elegantiškas ir orus, kaip koks medžioklinis šuo – lieknas, turintis šilkinį pilką kailį ir šimtametę kilmės istoriją.

      Atsidusau. Vien pagalvojusi apie jo vardą pradėjau skysti. Jis buvo toks vyras, apie kurį svajojo visos merginos: turtingas, gražus, galantiškas. O aš kentėjau nuo kažko be atsako. Nebuvau tikra dėl žodžio iš M raidės. Bet padėtis atrodė šiek tiek dramatiška. Be to, jeigu požymiais galima laikyti nepaliaujamas svajas ir kas valandą sekamus jos žingsnius Google, manau, buvau pusiaukelėje.

      – Ir vėl darai tą patį.

      – Ką? – Aš nieko nedariau!

      Paskui susivokiau, kad mano krūtinės ląsta traukiasi nuo atodūsio. Iškėliau šakute į nelaisvę paimtą krevetę ir smeigiau Adamo kryptimi.

      – Palik šią temą, gerai? Tai ne tavo reikalas.

      Atsikandusi krevetės, pervėriau jį rūsčiu žvilgsniu.

      Adamas taip pat nebuvo šunytis; jis buvo mišrūnas. Visiškai suaugęs. Susivėlęs ir mielas, tiesa, jeigu prisiartintumėte, veikiausiai apmėtytų jus blusomis.

      Ir kvailais komentarais atvertų visas opias vietas.

      Nikolo sesuo Izabela, arba Izė, kaip primygtinai reikalavo būti vadinama, buvo jauna, ryški aukštuomenės atstovė, kuri nusprendė, kad Korinos spinta beveik prilygsta geriausioms tokio tipo parduotuvėms, ir ėmė dažnai joje apsipirkti. Prieš kelerius metus buvo metusi universitetą ir vis dar mėgino apsispręsti, ką norėtų veikti toliau, todėl turėjo apsčiai laiko priešpiečiams, pasilinksminimams ir mineralinių vandenų kurortams, o tėvams aiškindavo, neva vis dar gromuliuoja pasirinkimo galimybes. Izė Četerton-Džouns be atvangos lankydavosi įvairiausiuose renginiuose, todėl jai vis reikėdavo naujų suknelių. O dabar ėmė siųsti į Korinos spintą dar ir savo drauges. Verslui tai buvo į naudą, o mudvi su Ize užmezgėme draugystę. Tam tikra prasme. Buvome ne vien pažįstamos, bet visaverčiais tikrų draugių santykiais pasigirti dar negalėjome.

      Vis dėlto tokios draugystės užteko, kad Izė, apstulbinta senovinio stiliaus šilkinės besimainančių smaragdo ir blizgančios juodos spalvų suknelės, kurią radau vakarėliui, pakviestų mane į porą legendinių savo pasilinksminimų, kur ir užmečiau akį į Nikolą.

      Vien galvodama apie jo vardą jaučiau, kaip iš kūno trūksmingai pasišalina oras.

      Jis buvo aukštas – gerokai daugiau nei šešių pėdų, – varno juodumo plaukais ir skruostikauliais, nuo kurių merginos krisdavo kaip lapai. Tarsi aukštas Džonis Depas, tačiau be piratiškojo kokni3 akcento. Nikolas aiškiai tarė skiemenis ir vartojo ilgus žodžius. Galėjau klausytis jo ištisas valandas. Slapta miegamajame mėgindavau atkartoti tą toną ir balsą, bet buvau gimusi ir augusi Pietų Londone, tad mano balsės visai nenorėjo skambėti taip, kaip jo – švelniai ir tobulai.

      Jis gyveno kitokiame pasaulyje. Tokiame, kuriam buvau nusprendusi priklausanti ir aš. Jau ankstyvame amžiuje pradėjau rengtis taip, tarsi būčiau gimusi nugyventi gražų ir žavingą gyvenimą, o dabar buvo pats laikas liautis vien apie jį svajojus ir pasirūpinti, kad gyvensena sutaptų su svajonėmis.

      Jeigu ryžčiausi leistis į svarstymus apie ilgus santykius, tai tikrai ne su bet kuo. Taip, man reikėjo žmogaus, kuris mane dievintų, bet kartu tokio, kuris nestokotų ugnies ir gyvenimiško jaudulio. Tokio, kurį gerbčiau. Tokio, su kuriuo nebūtų nuobodu. Trumpai tariant, jis turėtų būti mano svajonių vyras, o Nikolas buvo visai neblogas kandidatas.

      Ligi šiol su juo buvau susitikusi tris kartus. Pirmuosius du dėjausi abejinga. Plaukiojau po salę stengdamasi atrodyti neprieinama ir elegantiška, kad Nikolas galėtų manimi žavėtis iš tolo ir paklausti Izės, kas toji stulbinama brunetė. Praeitą savaitgalį nusprendžiau, jog atėjo laikas žengti žingsnį.

      1

      Petal (angl.) – vainiklapis. (Čia ir toliau – vert. past.)

      2

      Left Behind (angl.).

      3

      Žemiausio Londono sluoksnio gyventojų akcentas.

3

Žemiausio Londono sluoksnio gyventojų akcentas.