Lemtingas bučinys. Fiona Harper

ir ištikimi klientai, vėliau pavyko sudominti net kai kuriuos jaunus ir žymius visuomenės atstovus, kuriems senovinis stilius atrodė šaunių šauniausias ir kurie galėjo pakloti krūvas pinigų už bet kokį klasikinį kostiumą. Tad iš abiejų pasaulių gavau tai, kas geriausia, – nuoširdžiai tuo tikiu. Viską, ką planavau, kam taupiau, kam dėjau centą prie cento. Tai kodėl dabar, užuot šokinėjusi iš džiaugsmo aplink drabužių lentynas ir šūkavusi, sėdėjau ant žemės žiūrėdama į tuos pačius aulinukus?

      Gal todėl, kad įprastai šį darbą atlikdavau su Alicija. Be jos čia buvo ganėtinai tylu. Man trūko mudviejų pasiplepėjimo ir jaudulio, kuris apimdavo tarp apdarų radus visai pamirštą puikų sijoną ar palaidinę. Iš tiesų Alicijos ilgesys slėpė nerimą dėl svarbaus gyvenimo pokyčio.

      Kadaise buvau didelio netekėjusių, įsipareigojimų nesaistomų ir neįsimylėjusių merginų būrio ašis, o dabar jaučiausi tarsi balta varna. Visos jau turėjo antrąsias puses ir labiau domėjosi, kaip nudažyti vaikų kambarį, o ne raudonai nuspalvinti miestą. Nuo tokių minčių pasijunti, na… vieniša. Užmiršta. Ir tokia savijauta man toli gražu nebuvo maloni. Mačiau, kuo Užmirštuosiuose2 virsta žmogus.

      Tačiau nejaučiau ir pavydo. Nuoširdžiai nejaučiau.

      Išbandžiau save. Įsivaizdavau gyvenanti nuosavame raudonų plytų namelyje ir kas vakarą grįžtanti pas tą patį žmogų, kuris gamina valgį, moka mokesčius… Ne. Netraukė. Vaizdas buvo per daug senamadiškas. Per daug įprastas. Nuo to žmonės sustingsta, ir pabaiga gali būti dvejopa: arba abu partneriai susitaiko su nuobodžiu gyvenimu, arba vieną rytą kuris nors prabudęs pamato kitą lovos pusę tuščią, ant židinio atbrailos randa įtartiną atsiprašymo raštelį ir susivokia, kad dalis savasties negrįžtamai dingusi, kad ją paskubomis susikrovęs lagaminą netyčia išsinešė partneris, ar aptinka kažkieno paliktą dantų šepetėlį, išslydusią kojinę.

      Todėl – ne. Pavydo nejutau. Nė mažiausio.

      Bet tai jau skambėjo pernelyg snobiškai, ar ne? Tarsi būčiau menkinusi draugių pasirinkimą. Vis dėlto taip nebuvo. Aš tik norėjau…

      Iš tikrųjų net nežinojau, ko norėjau. Niekaip negalėjau nustatyti to ramybės neduodančio ilgesio kilmės, tačiau kaskart jį pajutusi norėdavau traukti į mėgstamą kavinę ir godžiai sušlamšti ką nors saldaus, o nuėjusi spoksodavau į tešlainių bei tortų prigrūstą vitriną suvokdama, kad ilgesio niekas negalės numalšinti. Ir toks suvokimas kėlė begalinį nerimą.

      Nudelbiau akis ir pažiūrėjau į krūtinę, kurią atidengė daili suknelės iškirptė. Mano kūno linijos tapo matomos dar vaikystėje, todėl anksti supratau, jog vyrai yra paprastos būtybės: deramai padrąsinti, lengvai apsiseilėja ir praranda žadą. Merginos, turinčios didelę krūtinę ir putlias lūpas, gali gauti beveik viską, ko įsigeidžia.

      Tačiau dabar buvau bepradedanti manyti, kad netenku galių, o šio vakaro įvykiai tik padidino nuogąstavimus. Tiesa buvo ta… kad vienas vyras mano žavesiui nepasiduodavo niekada, nors drąsindavau jį visais įmanomais būdais.

      Atsidusau ir pažvelgiau į sidabrinius aulinukus. Langelis sąraše prie jų vis dar buvo tuščias. Nepažymėtas.

      Kvailas išslydęs plaukas tarsi šaipydamasis vėl ėmė kutenti skruostą. Nupurčiau jį, ir šis menkas judesiukas grąžino mane į tikrovę.

      Elgiausi kaip kvailė. Iš tiesų viskas buvo gerai. Dar šįryt man iš paskos einantis vyras apsipylė karšta kava, kai pasilenkiau atrakinti langinių. O tai kaip tik ir nereiškė, kad buvau beprarandanti moterišką žavesį, tiesa?

      Stvėriau bloknotą, pažymėjau varnele sidabrinius aulinukus, prirašiau pastabą apie kulno aukštį, o kai įkyrusis plaukas vėl užkrito, užkišau už plaukų segtuko ir pašalinau iš regos lauko drauge su sentimentaliomis mintimis.

      Kai įpusėjau žymėti skrybėles ir plaukų aksesuarus, išgirdau vis atkaklesnį beldimą į vitriną. Iš pradžių beveik nekreipiau dėmesio manydama, kad tai tik lietus, bet galiausiai supratau, jog net Londono lietus negalėjo būti toks įkyrus.

      Vis tiek nekreipiau į jį dėmesio. Garbės žodis! Juk buvo jau po septynių. Ant durų kabanti lentelė Uždaryta nebuvo vien niekam tikusi užuomina. Tačiau, turint galvoje mūsų užtenka spustelėti mygtuką interneto kartą, toks užrašas kai kurių potencialių klientų nesustabdydavo.

      Pakilau, patraukiau žemyn sijoną ketindama apdovanoti atėjūną Dinkite! ir Aš irgi turiu gyvenimą! gestais. Nors įstengiau suprasti kai kurių lankytojų apsėdimą – tiesą sakant, ir pati tuo pasižymėjau – į svingo pamoką vieną vakarą buvo galima nueiti ir kitokiais batais, tai tikrai nebuvo skubios pagalbos reikalaujantis įvykis.

      Įsirėmusi rankas į klubus nužingsniavau link durų kuo mažiau vizgindama uodega. Tai buvo vienas iš retų atvejų, kai padrąsinimas kraipant klubus tik pablogintų padėtį.

      Per iškabos su užrašu Uždaryta viršų pamačiau porą akių ir kupetą sušiauštų rudų plaukų, bet buvo sunku suprasti, kas tas vėlyvas atėjūnas, nes, žiūrėdamas į parduotuvės vidų, jis dengėsi akis ranka. Nuostabu. Matyt, kurį nors iš galvą dėl manęs pametusių gerbėjų – kaip juos vadino mano draugė Dženė – vėl buvo apsėdusi persekiojimo manija.

      Tada įkyruolis pamatė, kad einu prie durų, ir, atitraukęs ranką, žengtelėjo atbulas. Net niūri dirbtinė prietema nesutrukdė atpažinti plačios šypsenos. Pro barzdaplaukius įžvelgiau ir pasislėpusias duobutes.

      – Adamai! – sušukau puldama atrakinti durų.

      Tai tikrai buvo Adamas – jis stovėjo lietuje, akys liepsnojo, o ant ištiestos rankos kabėjo išsipūtęs pirkinių krepšys.

      – Kokie vėjai atpūtė? – paklausiau apkabindama jį ir įsitempiau vidun. – Maniau, tu kur nors džiunglių gilumoje!

      – Buvau, – atsakė vaduodamasis iš mano glėbio ir stengdamasi saugoti baltą krepšį. – Bet grįžau.

      Adamo šypsena giedrėjo, kol pasiekė švytėjimo viršūnę giliose rudose akyse. Dėl šios šypsenos pusė vienišų mano draugių maldaudavo suvesti jas su Adamu. Kitos pasivėdavusios tik sumažindavo pakilusią temperatūrą ir sumurmėdavo kažką panašaus į Kaip seksualu ar Ateik pas mamytę.

      Aš, žinoma, taip ir neprisiruošiau nė vienos suvesti su Adamu. Ne todėl, kad būčiau buvusi bloga draugė, o dėl to, kad visais atvejais padėtis galėjo komplikuotis. Ne viena bičiulė apkaltino mane savinantis Adamą, bet iš tiesų tai tebuvo senas geras savisaugos instinktas – ne kitaip.

      Nusivedžiau jį į mažąjį darbo kabinetą. Dabar, kai Adamas buvo viduje, pajutau nuo jo sklindant šiltą prieskonių kvapą.

      – Atnešei kiniško maisto!

      Jis linktelėjo ir padėjo krepšį ant stalo.

      – Kadangi negalėjau susisiekti su tavimi, paskambinau Alicijai, ji pasakė, kad esi čia ir aprašai prekes. Pamaniau, jog turėtum būti išalkusi.

      Adamas Konradas yra vienas mano mylimiausių žmonių visame pasaulyje. Ir visai ne todėl, kad turi keistą radiolokatorių, pranešantį apie mano greitojo maisto poreikius. Dar keisčiau, kad tas radiolokatorius tiksliai pasako, kokio greitojo maisto pageidauju. Adamas niekada neatneša indiškų patiekalų, kai man norisi picos, ar kebabo, kai einu iš proto dėl tailandietiškų valgių. Įdomu, kaip jam pavyksta? Tai dovana. Tikrų tikriausia.

      Pamatęs, kaip traukiu nuo lentynos akį rėžiančios rožinės spalvos pintinę, Adamas išpūtė akis.

      – Perteklinis asortimentas iš gretimos parduotuvės, – paaiškinau atsegdama odines sagteles; atidengusi ištraukiau tobulą rožinį iškylai skirtą indų rinkinį. – Ramunės ar rožės? – paklausiau rodydama

2

Left Behind (angl.).