Lemtingas bučinys. Fiona Harper

pašaipią neviltį ranka prisidengė akis.

      – Tu rinkis. Kurios labiau sumenkintų mano vyriškumą.

      Prunkštelėjau.

      – Tada duosiu ramunes, – tariau piktdžiugiškai žaibuodama akimis.

      O Adamas tik kilstelėjo antakius ir dar plačiau nusišypsojo. Štai toks tas Adamas – jo sunervinti neįmanoma. Kad ir kaip perlenkčiau lazdą, visuomet būna atsipalaidavęs ir ramus. Anksčiau mane erzindavo, kad negaliu įskelti jam kibirkšties – patikėkite, net kelerius metus uoliai tuo užsiėmiau, – tačiau pastaruoju laiku jaučiuosi dėkinga jam už nerūpestingumą. Man regis, esu iš tų moterų, kurioms, kaip žmonės sako, sunku įtikti, o ramybės valandėlėmis žinau, jog draugas, kuris priimtų mane tokią, kokia esu, dvidešimt keturias valandas per parą, – dangaus dovana.

      Rožiniais šaukštais gausiai prisikrovėme į lėkštes maisto ir, pasakodami vienas kitam karščiausias pastarojo mėnesio ar dviejų naujienas, rožinėmis šakutėmis kibome į jį. Mudu matydavomės dažnai, bet šį kartą Adamas ilgokai buvo išvykęs verslo reikalais. Pamaniau, jog toji kelionė labiau priminė berniuko nuotykių atostogas, už kurias įmonė sumokėjo kredito kortele. Turiu galvoje, kad vargu ar atsirastų bent vienas žmogus, kuris karstytis medžiais ir laipioti prisirišus virvėmis skirtas išlaidas pavadintų būtinomis plėtojant verslą. O Adamas savo veikla tikėjo kuo švenčiausiai. Jis netgi mokesčių formą pildydavo šaltu veidu.

      – Kaip jautiesi?

      Pakėliau akis. Mano šakutė gulėjo lėkštėje su vis dar pasmeigta krevete. Nepamenu, kad būčiau ją nuleidusi.

      – Gerai.

      Jis vos suraukė antakius

      – Bet… esi neįprastai tyli. Tau tai nebūdinga. Nė sykio manęs nepertraukei. Man neramu. Ir vis dūsauji.

      – Tikrai? – Net man pačiai savas balsas atrodė tolimas ir svaigus. Nusprendžiau atitraukti Adamo dėmesį. Nebuvau pasirengusi su juo kalbėtis apie nerimą keliančius dalykus.

      – Vieną dieną kalbėjausi su senele, ji man šį tą pasakė… – Pakėliau rožinę šakutę ir panardinau krevetės galiuką į padažą. – Sakė, kad, jos nuomone, pradėjo tiksėti mano biologinis laikrodis.

      Adamas reagavo taip, kaip ir tikėjausi. Pratrūko kvatoti.

      Susikryžiavau rankas.

      – Na, juk tai nesąmonė, – ganėtinai įtikinamai apsimečiau suirzusi vildamasi, kad Adamas užkibs ant mano kabliuko. – Net jei ir turėčiau laikrodį – dėl ko labai abejoju – jo negirdžiu, o juk privalėčiau, nes scenarijus sukasi apie mane, argi ne taip?

      Adamas griebė nuo stalo popierinį maišelį su saldžiarūgščiais kiaulienos maltinukais ir įniko kramsnoti.

      – Reikia ausinių, – sumurmėjo net nepakeldamas į mane akių. Man regis, jis skaičiavo kiaulienos maltinukus norėdamas sužinoti, kiek nepastebėtas sugebės nuvogti.

      Suraukiau kaktą ir apsidairiau. Apie ką jis, po galais, kalbėjo? Nors tikriausiai turėjau jaustis dėkinga. Adamas bent jau buvo pamiršęs netikėtai subjurusią mano nuotaiką.

      Ir tada jas pastebėjau – po stalu stovinčioje suplyšusioje kartoninėje dėžėje, į kurią buvo sukrautas netvarkingas žieminis inventorius. Palinkau į priekį ir sužvejojau jas pirštu.

      – Ką? Šitos yra ausinės? – paklausiau laikydama aukštai iškeltą žavingą švelniai melsvos spalvos ausų dangalą.

      Įpusėjęs doroti apvalų ir traškų auksinį plaktos tešlos kamuoliuką, Adamas pakėlė akis. Kramtė pamažu, regis, nė kiek nesutrikęs dėl mano paskubėk ir ką nors pasakyk skleidžiamų bangų. Paskui apsilaižė lūpas.

      – Ne visai, – pagaliau atsakė žiūrėdamas man į akis, o ranka vėl paniro į maišelį. – Turėjau galvoje metaforines ausines – tas, kuriomis nenorėdama ko nors girdėti užsikemši ausis.

      Pirštais sugniaužiau plastikinį lankelį, jungiantį du kailinius skritulius.

      Adamas tingiai nusišypsojo.

      – Neabejoju, kad turi ir prie suknelės derančius taškuotus akidangčius. Žinoma, apsiūtus šilku…

      Sakinys nutrūko, nes Adamui reikėjo saugotis skrendančių ausinių. Greitai palinkau į priekį ir, jam nespėjus sulaikyti, laisva ranka maišelyje sužvejojau kiaulienos maltinuką.

      Po kelių sekundžių jis primerkė akis. Maniau, kad taip reaguoja į atsakomąją maisto ataką, tačiau paaiškėjo, jog padėtis kur kas blogesnė.

      – Vien dėl to, kad negirdi, dar nereiškia, jog laikrodžio nėra… jog jis netiksi… – pasakė Adamas.

      Pati įspeičiau save į kampą, tiesa? Atėjo laikas šiame pokalbyje dėti tašką.

      – Senelė klydo. Mano biologinis laikrodis netiksi, – pabrėžtinai tariau.

      – Tai tu taip sakai… – giedrai nusišypsojo Adamas ir, pakėlęs šalia kušetės nukritusias ausines, užsidėjo ant galvos.

      Mėginau pasakyti, kad šiuo požiūriu klysta, kad klysta ir darydamas išvadas, kodėl vis dar nesileidžiu įspraudžiama į kampą, kodėl nenoriu tapti nuobodžia ir nuspėjama Korina, kitaip sakant, kodėl stengiuosi būti tokia, kokią visą laiką pažinojo, tačiau Adamas tik linksėjo galva, šypsojosi ir rodydamas į ausines lūpomis dėliojo žodžius: Negirdžiu tavęs! Velniškai norėjosi nuplėšti tas ausines ir sugrūsti jam į gerklę, tačiau be pateisinamos priežasties nebuvo galima gadinti visapusiškai geros prekės, todėl, užuot taip pasielgusi, nudžioviau riebaluose apkeptus jo makaronus. Gal bent dabar pasimokys.

      Pagaliau Adamas nusitraukė ausines ir sviedė man. Išdykėliška šypsena šiek tiek išblėso.

      – Ne. Manęs tuo neįtikinsi, – pasakė jis. – Tau kažkas negerai, ir tai visai nesusiję su tiksinčiu laikrodžiu.

      Netardama nė žodžio toliau stebeilijau į lėkštę.

      Adamas pamėgino dar kartą, bet dabar jo balse buvo justi apsimestinis nerūpestingumas.

      – Jeigu kalbėtume ne apie tave, pamanyčiau, kad viskas dėl vyro. Tačiau iš patikimo šaltinio žinau, jog visame Londone pilna vyriškių, kuriems tarsi šunyčiams be galo patinka sekioti paskui tave ir verstis per galvą, kad įvykdytų kiekvieną įsakymą, vos tu spragteli pirštais.

      Pasistengiau mesti į Adamą žudantį žvilgsnį.

      – Iš patikimo šaltinio?

      Nenorėjau galvoti, iš kur jam pavyko gauti tokių žinių. Tikriausiai kokia pavydi mergina drabstė mane purvais. Taip man nutinka dažnai.

      – Tiesą sakant, iš tavęs pačios. Labai išdidžiai man tai pranešei… ak… maždaug prieš dvejus metus. Kai važiavome namo iš tavo surengto vintažinių drabužių madų vakarėlio, sugedo Dodžio Deivo furgonas ir turėjome valandų valandas laukti, kol atvyks vilkikas mūsų nutempti.

      Na, gerai, visai tikėtina, kad išgirdusi gausybę pagyrų, komplimentų ir apimta pakilios nuotaikos pasakiau ką nors panašaus, o tokios nuotaikos galėjau būti po sėkmingo demonstravimo. Tik nesitikėjau, jog praėjus ištisiems dvejiems metams Adamas tai atkartos žodis žodin.

      Vis dėlto jis pasakė gryną tiesą. Man užtekdavo ryškiai raudonai nusilakuoti nagus, spragtelėti pirštais ir kaipmat sulėkdavo ištisa gvardija šunyčių. Kartais taip elgdavausi vien dėl smagumo – kad pamatyčiau įtikti pasirengusiųjų veidelius, o ne todėl, kad man ko nors reikėdavo.

      Adamas panardino galvą tarp rankų ir plačiai išskėtė alkūnes. Patogiai įsitaisęs kušetėje skvarbiai pažvelgė į mane, jo akyse šokčiojo ir linksmos ugnelės,