Kas būtų, jeigu…. Sarah Mayberry

kainą.

      – Penkiolika tūkstančių, – galiausiai ištarė.

      Lijamas išrašė čekį ir išplėšė lapelį.

      – Noriu pasikalbėti su tuo Paolu. Šįvakar.

      – Paklausyk, nesuprantu, kas čia dedasi, bet…

      – Aš ją pažįstu, – neslėpdamas išrėžė jis. – Tiksliau, pažinojau. Neįsivaizduoju, ką tas vyrukas jai pasiūlė už pozavimą, bet šiam paveikslui čia ne vieta.

      – Dėl Dievo, Lijamai, kalbi kaip pasipiktinęs tėvas. Čia menas, ne pornografija!

      – Tai gali man gauti to vyruko telefono numerį ar ne?

      Suraukusi kaktą Džesinta nužvelgė jo veidą.

      – Nenoriu, kad imtum skambinėti vienam iš mano dalininkų ir priekabiauti. Ką nori sužinoti? Spėju, nori rasti ją?

      – Pradžiai.

      – Duok man penkias minutes.

      Džesinta nužingsniavo į galerijos galą, kur buvo įrengtas jos kabinetas. Likęs vienas Lijamas persibraukė ranka plaukus ir užsimerkė. Pykino. Lyg kas nors būtų smogęs į pilvą.

      Tas šiknius Paolas tikriausiai suviliojo ją dideliais pinigais. Zojei turėjo labai jų reikėti, tad pasiūlymas pasirodė neblogas. Po galais, kuo užsiima Tomas, kad leidžia seseriai veltis į tokius dalykus?

      Kulniukų kaukšėjimas pranešė, kad artinasi Džesinta. Ji ištiesė jam lapuką.

      – Namų numerio nėra, tik darbo. Paolo žodžiais tariant, ji labai uždaras žmogus.

      Lijamas žvelgė į adresą ir telefono numerį. Mėlynoji rožė vakariniame priemiestyje, Futskrėjuje. Ne pati populiariausia vieta. Kažin, kuo ji verčiasi?

      – Ar gali paliepti suvynioti paveikslą? – paklausė jis.

      – Veikiausiai nėra prasmės klausti, ar tu nieko prieš palikti paveikslą iki parodos pabaigos, kad tarpas ant sienos nebadytų akių? – pasiteiravo Džesinta.

      – Ne.

      Ji atsiduso.

      – Taip ir maniau.

      Džesinta vėl pasuko prie durų.

      – Beje, paklausiau, kiek jis jai sumokėjo už pozavimą.

      – Ir?

      – Ničnieko.

      Lijamas papurtė galvą. Nenorėjo patikėti.

      – Negali būti.

      Džesinta tik išraiškingai kilstelėjo antakius, apsisuko ant kulno ir nuėjo savais keliais.

§

      Po keturiasdešimt minučių jis sustabdė automobilį nurodytu adresu. Palinkęs ant vairo pasitikrino, ar numeris virš durų teisingas.

      Mėlynoji rožė buvo tatuiruočių salonas.

      Šito Lijamas visai nesitikėjo. Ilgai žvelgė į murziną salono langą, tada įjungė juodo visureigio pavarą ir pasuko namo. Visą kelią galvojo apie Fordus, jausdamas sumišusią kaltę, apgailestavimą ir dėkingumą, kaip visada prisiminęs, kokie jie buvo jam geri. Spėliojo, kokiais keliais būtų nuėjęs, jeigu ne jie. Veikiausiai būtų atsidūręs vaikų namuose, juk buvo tik niekam nereikalingas problemiškas paauglys.

      Bet Fordai jį priglaudė. Palaikė tą neilgą, bet sunkų tarpsnį, kai susirgo mama, pasikvietė apsigyventi pas juos, pasiūlė savo dirbtuves. Dėl jo netgi suremontavo – perdažė, patiesė naują kilimą, įrengė šilumos izoliaciją, kad jam nereikėtų troškintis vasarą savo sultyse.

      Juodu su Tomu buvo geriausi bičiuliai, nors Lijamas ne iš tų, kurie lengvai susidraugauja. Jis su mama nuolat kraustydavosi, todėl net nesivargindavo susirasti draugų. Gyvenime buvo matęs tiek bjaurasties, kad buvo sunku atsiverti tokiems dalykams, kuriais užsiimdavo kiti jo amžiaus vaikai – muzika, ratai, merginos. Bet su Tomu buvo lengva, kaip ir su visa jo šeima. O Zojė…

      Lijamas vis dar prisiminė pirmąjį kartą, kai ją pamatė. Po pamokų Tomas parsivedė jį namo ir juodu stovėjo pradarę šaldytuvo duris, tiesiai iš butelio gėrė sodos vandenį, kai į kambarį įėjo ji. Vilkėjo nukirptus džinsinius šortus ir glaustinukę su petnešėlėmis, tamsūs, tiesūs plaukai buvo suimti į uodegą. Kojos ilgos ir lieknos, bet ji stovėjo kažkaip netvirtai, tarsi pirmąjį žingsnį bandąs žengti žirafos mažylis. Prisirpę, daug žadantys krūtų pumpurėliai įsirėmę į glaustinukę…

      Užteko pažvelgti į ją vos sykį, ir Lijamas užspringo vandeniu.

      Ji nepaprasta, suprato tai pačią akimirką. Kiekviena sekundė, vėliau praleista Zojės draugijoje, tai tik patvirtino. Per paskutinius dvylika metų jis dažnai susimąstydavo, kaip jai sekasi, kuo ji tapo. Dabar jai turėtų būti dvidešimt septyneri. Lijamas visada galvojo, kad jau bus ištekėjusi, susilaukusi vaikų.