Kas būtų, jeigu…. Sarah Mayberry

rankas jis atkreipė jos dėmesį į gerai sukirptas vilnos kelnes ir išlygintus baltinius.

      – Duok bent kiek laisvės. Pažiūrėk: nė lopinėlio džinso arba odos.

      – Ir savo gražiųjų naujųjų pusbačių neapsiavei, – nepatenkinta nužvelgė ji jo mėgstamus ilgaaulius.

      Apkabinęs ranka jos liekną liemenį, Lijamas prisitraukė Džesintą prie savęs.

      – Sakiau, kad gali pamėginti mane išauklėti. Nežadėjau, jog pavyks.

      Jis pakštelėjo merginai į lūpas, bet toji atsitraukė, kol jis neišterliojo lūpų dažų.

      – Lijamai, žmonės mato!

      Po tokių žodžių jis tik nusikvatojo. Džesintos taisyklės ir rėmai visada jį prajuokindavo. Tai yra viešumoje. Privačiai ji buvo patvirkusi, kaip ir bet kuri kita mergina, jei bet kuri kita mergina turi silpnybę smarkiam, prakaituotam seksui. Jau kelerius metus jie buvo draugai, o kai kildavo noras – ir meilužiai. Kai jis pasistatė namus Šventosios Kildos pakrantėje prieš pusę metų, Džesinta pasisiūlė padėti juos įrengti. Visa blogybė, kad jai norėjosi perrengti ir jį patį – išauklėti, kaip ji sakė.

      – Nesuprantu, kodėl taip priešiniesi, – stebėjosi Džesinta. – Jei žinotum, kaip gražiai atrodai su kostiumu, nė nemąstytum.

      – Aš motociklų konstruktorius. Ištisas dienas praleidžiu tepaluose.

      – Tu milijonierius. Jei norėtum, galėtum gyvenime daugiau nebesitepti rankų.

      – Mažyte, tu turi savo pasaulį, o aš savo. Neketinu prašyti, kad man lankstytum metalą. O tu neužmausi man kaklaraiščio.

      Džesinta atrodė pasiruošusi ginčytis toliau, bet susitaikiusi truktelėjo pečiais.

      – Užsispyręs niekšelis. Eime, parodysiu, ką tau išrinkau, – pasakė ji, imdama jį už rankos ir vesdamasi į galeriją.

      Jiedviem žingsniuojant pro asimetriškas skulptūras, skaisčiai apšviestas drobes ir aštriakampius metalo lankstinius, pasisuko kelios galvos. Prieš penkerius metus Lijamas būtų pagalvojęs, kad jį apžiūrinėja todėl, kad jam čia ne vieta. Jo plaukai per ilgi, eisena pernelyg linguojanti, rankos per šiurkščios. Tada jis tiesiog būtų nutildęs visus žvilgsniu, galbūt keletui netgi parodęs, ką mano apie tokį požiūrį. Dabar gi tiesiog nekreipė į juos jokio dėmesio, nes žinojo neprivaląs niekam nieko įrodinėti. Viską už jį iškalbingai bylojo didelis namas, didelis automobilis ir didelė sąskaita banke.

      Džesinta sustojo priešais nugludintą balto akmens obeliską.

      – Pamaniau, kad tiktų balkone iš vakarinės pusės.

      Lijamas ilgai žvelgė į skulptūrą, netardamas nė žodžio. Džesinta pašnairavo į jį.

      – Tau nepatinka?

      – Ne, – atsakė jis. – Primena didelį akmeninį vibratorių. Gali sakyti, kad išprotėjau, bet joks vyras nenorėtų, kad toks milžinas mestų šešėlį ant jo gyvenimo!

      Džesinta atsiduso.

      – Kaip ne itin išmanantis apie meną, turi tvirtą nuomonę.

      – Noriu tikrai meistriškai atlikto darbo, štai ir viskas. Bet kuris iš mano darbuotojų pagamintų tokį per pusdienį.

      – Kaip miela. Gal reikėtų keletą užsisakyti, – sausai pareiškė Džesinta.

      Nė kiek neapgailestaudamas, Lijamas truktelėjo pečiais. Džesinta galvodama prisimerkė, bet po akimirkos ryžtingai linktelėjo.

      – Eime. Jaučiu, kad Paolo Gregorio darbai tau patiks labiau.

      Lijamas nusekė paskui merginą poliruoto betono grindimis, žavėdamasis jos klubų švytavimu. Kažin, ar ir šįkart ji mūvi prisegamas kojines, kaip aną sykį, kai praleido pas jį naktį? Jam patikdavo raudonais nėriniais pasipuošusios moterys, šią silpnybę jis pripažino drąsiai.

      – Na, šis menininkas kur kas labiau paiso tradicijų. Manau, rasi tą meistriškumą, kurio taip trokšti, – tarė Džesinta, jiedviem žengiant į mažesnę patalpą.

      Ant keturių sienų kabojo aštuonios didelės drobės. Visos vaizdavo skirtingai apsinuoginusias moteris. Džesinta mostelėjo į pirmąjį paveikslą, metro aštuoniasdešimt ilgio ir tokio pat pločio drobę, vaizduojančią ant šezlongo išsitiesusią moterį perregimu negližė, nuslydusiu nuo pečių ir dengiančiu kojas.

      – Daug spalvų, stipri technika. Na ir, kiek žinau, tavo širdžiai artimas objektas, – tarė Džesinta.

      Lijamas šyptelėjo ir ėmėsi tyrinėti paveikslą, atkreipdamas dėmesį į šiltas merginos akis, tapytojo meniškai užfiksuotą drabužių faktūrą ir odos nuoraudį.

      – Gražus darbelis, – pripažino jis.

      – Gražus darbelis? Čia tau ne vienas iš tavo motociklų, Lijamai.

      Vyras dirstelėjo į kainoraštį rankoje.

      – Tu teisi. Pagal užsakymą pagamintas Masters Mechanics motociklas kainuotų triskart brangiau.

      Džesinta užvertė akis.

      – O kaip šitas? Galvojau, kad puikiai tiktų tavo vonios kambaryje, virš didžiulės romėniško stiliaus vonios.

      Lijamas paklusniai pasisuko prie kito paveikslo. Ši drobė buvo didesnė, metro aštuoniasdešimties ilgio ir dviejų metrų pločio, o nutapyta mergina visiškai nuoga gulėjo išsitiesusi ant nugaros ant žalio kaip miškas pakloto. Rankos plačiai atmestos, vienas kelis sulenktas, koja pakreipta šonan. Jis nusekė kulkšnių linija prie šlaunų ir slaptingo šešėlio tarp jų. Dailininkas tik užsiminė, ką vyras pamatytų realiame gyvenime, bet to pakako, daugiau nei pakako.

      Jeigu toks paveikslas kabotų jo vonios kambaryje, jam kiekvieną suknistą dieną tektų maudytis po šaltu dušu.

      – Turbūt neverta tikėtis, kad dailininkas ant kiekvieno paveikslo užrašo savo telefono numerį? – pusiau juokaudamas paklausė Lijamas.

      Džesinta nekantriai krenkštelėjo.

      – Ar tai reiškia, kad tau patiko?

      Lijamas nuslydo akimis prie nutapytos merginos prisirpusių spenelių ir veido.

      Ir pamiršo kvėpuoti.

      Žingtelėjo atgal.

      Balsas įstrigo gerklėje.

      Žalios akys. Smakras su duobute. Ilgi tamsūs plaukai.

      Veidas, kurį matydavo sapnuose. Saldžiai kartus prisiminimas.

      Zojė.

      – Prakeikimas.

      Džesinta palietė jo ranką.

      – Lijamai, kas yra?

      Jis vėl žvilgsniu perbėgo per paveikslą ieškodamas įrodymų, kad klysta. Vėl pamatė tas praskirtas šlaunis, jos klubus, jos krūtinę. Ir Zojės veidą. Nenuginčijamai Zojės veidą.

      Žingtelėjo arčiau.

      Kodėl jai reikėjo taip pasielgti? Taip save visiems parodyti… Mažoji Zojė, kurios atvaizdas pakabintas ant sienos, į kurią gali spoksoti kiekvienas vyras…

      – Lijamai! Ką darai? – aiktelėjo Džesinta, kai jis sugriebė rankomis paveikslą.

      – Kas dar jį matė? Kiek laiko jis čia kabo?

      – Lijamai, palik paveikslą ramybėje. Viešpatie, kas tau darosi?!

      Nukėlęs paveikslą nuo kabliuko, Lijamas apsukęs jį pastatė priekine puse į sieną ir tik tada