Kas būtų, jeigu…. Sarah Mayberry

taip troško atsidurti jos viduje. Pakišo ranką po džinsų juosmeniu, toliau, po audiniu. Zojė sulaikė kvapą ir jis pajuto, kaip po jo pirštais įsitempia pilvas. Tada ji šiek tiek praskėtė kojas, ragindama jį eiti toliau. Vienas pirštas nuslydo tarp švelnių garbanėlių ir ji nutyko.

      Dangau, kokia ji šlapia! Karšta, slidi ir šlapia. Lijamas prisispaudė sukietėjusiu vyriškumu prie jos šlaunies, o pirštas įslydo tarp klosčių.

      – Lijamai! – šūktelėjo ji. – Negaliu patikėti!

      Pamatęs apstulbusį jos veidą jis tik šyptelėjo ir nenuleisdamas akių pradėjo glamonėti mažytį standų pumpurėlį. Zojės kūnu nuvilnijo drebulys, krūtinė šoktelėjo aukštyn, jai įkvepiant oro.

      – Nesustok, – meldė ji, – daryk, ką nori, tik nesustok. Palenkęs galvą jis suėmė lūpomis spenelį, pirštu braudamasis vis giliau ir žemiau, kol galiausiai atsidūrė prie jos karšto įėjimo, o Zojė nebyliai klubų judesiais kvietė jį pas save.

      Lijamas įtraukė spenelį į burną ir pirštu įsiveržė į ją. Slidūs, karšti raumenys taip susigniaužė, kad neištvėręs jis sudejavo.

      – Nusimauk džinsus. Noriu tave pamatyti. Noriu paliesti, – alsavo Zojė.

      Panėrusi pirštus į plaukus ji atplėšė jo galvą nuo savo krūtinės ir jis buvo priverstas pažvelgti jai tiesiai į akis.

      – Noriu, kad būtum man pirmas, Lijamai. Noriu permiegoti su tavimi.

      Jo vyriškumas sutrūkčiojo nuo minties, kad galėtų atsidurti jos viduje ir paimti tai, kas taip dosniai ir aistringai siūloma.

      Jis mylėjo Zoję. Ji tokia graži. Niekada neatrodė gražesnė kaip šią akimirką, geismo aptemdytomis akimis ir išraudusiais skruostais.

      – Noriu paliesti tave, – vėl paprašė ji.

      Kai jos ranka nuslydo prie tos vietos, kur jis gulėjo peniu prisispaudęs prie jos šlaunies, paties Lijamo ranka sustingo. Ji tvirtai perbraukė džinsų paviršiumi per visą jo ilgį ir jis užsimerkė.

      – Man daugiau niekas nesvarbu. Noriu tavęs. Visada tavęs norėjau, – pasakė ji.

      – O aš visada norėjau tavęs, – atsakė jis, o Zojės pirštai atsegė džinsų spraudę ir atitraukė užtrauktuką. Sulaikęs kvapą jis laukė, kol jos ranka įslinks vidun.

      Jinai jį surado, pirštai iš pradžių apglėbė nedrąsiai, bet paskui, pajutus, kaip jis jos geidžia, su vis didesniu pasitikėjimu.

      – Kaip tu gali tuo pačiu metu būti toks kietas ir švelnus? – nusistebėjo ji.

      – O kaip tu gali būti tokia karšta ir šlapia?

      Ji nusijuokė braukdama ranka aukštyn ir žemyn. Lijamas vėl pradėjo švelniai glamonėti jos slidų kauburėlį, nesusilaikydama Zojė atlošė galvą ir kilstelėjo klubus.

      – Prašau, Lijamai. Prašau!

      Jis pats nesuprato, kodėl dar nenuplėšė jos džinsų, kodėl dar ne joje. Išsipildė visos jo fantazijos – gražioji, lieknoji Zojė jo lovoje, meldžia paimti ją, tai jos rankos jį glamonėja. Kiek kartų jis taip gulėjo naktyje, ranka suspaudęs savo vyriškumą, ir įsivaizdavo ją šitaip maldaujant, fantazavo apie jos skonį, apie jos švelnumą?

      Pernelyg daug. Beveik kiekvieną naktį nuo to laiko, kai įsikraustė pas Fordus mirus mamai. Ištisus metus.

      Zojė nepatenkinta suniurnėjo, kai jis ištraukė ranką iš jos džinsų, bet nusišypsojo, kai jis atsegė spraudę ant juosmens ir atitraukė užtrauktuką.

      – Pagaliau!

      Ji mūvėjo paprastas baltas kelnaites su kažkokiu užrašu. Tik Zojei kilstelėjus užpakaliuką, kad lengviau nusimautų džinsai, Lijamas jį perskaitė.

      Penktadienį gimus – meili ir dosni.

      Jis nuščiuvo, sunkiai alsuodamas spoksojo į žodžius, išrašytus ant jos kauburėlio. Per ploną baltą medvilnę švietėsi tamsūs plaukeliai.

      Meili ir dosni. Tokia jau ta Zojė iš tiesų. Taip pat protinga, drąsi ir užsispyrusi. Ji mokėjo piešti kaip niekas kitas ir niekada nenusisukdavo nuo iššūkių. Nenešiojo sijonų ir nesidažė. Žinojo, kaip pakeisti tėvo senuko Mini starterio variklį. Kaip išmesti kriketo kamuolį ir žaisti futbolą.

      Ji pati nė nenutuokė, kokia yra šauni. Kiek vaikinų varvina seilę žiūrėdami į ją mokykloje, kai ji praeina pro šalį, vilkėdama džinsus ir marškinėlius be liemenėlės. Jos žalios akys, tobulas veido ovalas, smakre duobutė. Po kelerių metų ji supras, ko esanti verta, kokia esanti brangi.

      – Lijamai! – krustelėjo klubais ji. – Nemiegok!

      Zojė paskui gailėsis šios akimirkos. Kas jis toks? Lijamas Mastersas, bukas, nors baslį ant galvos tašyk, mokytojų žodžiais tariant. Benamis našlaitis, kuriam likimas nieko neskyrė. Pastogė pas Fordus – pirmoji prošvaistė jo gyvenime. Lijamas nesitikėjo, kad toks gyvenimas tęsis ilgai arba ką nors pakeis, kad ir kaip ponia Ford stengėsi įtikinti jį pakartoti kursą, kad gautų geresnius pažymius, ir stoti į universitetą.

      Jis žinojo, kas esąs ir iš kur. Sužinojo anksti, kai tėvas, persimetęs per kelį, pėrė jam kailį.

      Jis tikrai netinkamas Zojei Ford. Nevertas būti jai pirmas.

      – Kas? Kas nutiko? – pasirėmusi ant abiejų alkūnių Zojė degino jį žvilgsniu.

      – Negaliu.

      Čiupęs už jos džinsų juosmens, pabandė užtempti juos atgal. Zojė nesidavė.

      – Ką nori pasakyti? Nieko nesuprantu.

      – Nieko mes nedarysime, Zoje. Renkis ir eik namo.

      Prasižiojusi ji spoksojo į jį. Geismą akyse pakeitė nuoskauda ir sąmyšis.

      – Ar aš… ar aš ką nors ne taip padariau? Pasakyk man, ką reikia daryti, ką kalbėti, aš viską padarysiu, Lijamai.

      – Tau reikia apsirengti, – pakartojo jis.

      Lijamas suglaudė jos džinsų kraštus ir užtraukė užtrauktuką. Pamėgino užspausti spraudę, bet Zojė nustūmė jo rankas.

      – Nesuprantu, kas čia vyksta.

      Jos akyse tyvuliavo ašaros. Zojė prisitraukė kelius prie krūtinės ir atsisėdo lovoje.

      – Lijamai, prašau nesielgti taip.

      – Būtume padarę didelę klaidą. Aš tik darau tau paslaugą.

      Lijamas susitvarkė savo džinsus. Atsistojo lovos gale ir pažvelgė į ją.

      – Turi eiti, kol niekas tavęs čia neužklupo.

      Zojė tankiai sumirksėjo, kad nepabirtų ašaros.

      – Ar tik tai tau terūpi? Kad niekas mūsų nesurastų? Aš juk niekam nesakysiu, Lijamai. Myliu tave, juk žinai. Niekada neįstumčiau tavęs į bėdą.

      – Zoje, tau penkiolika. Tomas ir tavo tėvai manimi pasitiki. Jie mane priglaudė.

      Mergaitė papurtė galvą.

      – Tuščios kalbos! Viskas ne dėl tėvų ar brolio. Pasakyk, kas iš tikrųjų negerai. Kad aš nekalta? Ar mano krūtinė nepatinka? Žinau, kad nedidelė, bet nemaniau, jog tau nepatiks. Mama sakė, kad su laiku užaugs…

      Lijamas tyliai nusikeikė ir persibraukė ranka per plaukus.

      – Tai neturi nieko bendro su tavimi, Zoje. Esmė – aš pats, supranti? Tu visai nenori, kad būčiau tau pirmas.

      – Noriu. Už viską labiau.

      Ji žvelgė į jį didžiulėmis patikliomis akimis.

      – Tu