Geležies princesė. Julie Kagawa

princo šypsena virto kvailo pasitenkinimo grimasa. Jis vogčiomis metė į mane geidulingą žvilgsnį ir aš akimirksniu sunerimau. Žinoma, jis išgelbėjo mane nuo Sniegės ir jos harpijų, tačiau kažin ar iš kilnių paskatų.

      – Vadinasi, tu esi Oberono ir mirtingosios dukra, – saldžiai prakalbo princas, patvirtindamas mano būgštavimus.

      Rovanas pradėjo apžiūrinėti mane nuo galvos iki kojų ir aš pasijutau labai nejaukiai, tarsi būčiau nurenginėjama žvilgsniu.

      – Mačiau tave Eliziejuje praėjusį pavasarį. Tada man atrodei… aukštesnė.

      – Apmaudu, kad nuvyliau jus, – šaltai atsiliepiau.

      – O ne, anaiptol, – paprieštaravo princas ir nusišypsojo nenuleisdamas akių nuo mano krūtinės. – Nė truputėlio.

      Jis pašaipiai prunkštelėjo ir pasisukęs pamojo sekti iš paskos.

      – Eikš, princese. Pasivaikščiokime. Noriu kai ką tau parodyti.

      Palaikyti draugiją Žiemos žemių karalaičiui man visai nesinorėjo, tačiau nebuvo dingsties mandagiai atsisakyti, ypač kai jis ką tik išgelbėjo nuo rimtų nemalonumų. Todėl nusekiau paskui jį į priešingą kiemo pusę, kur dunksojo ledo skulptūros ir darė snieguotą peizažą klaikų ir nežemišką. Vienos iš jų stovėjo tiesios ir išdidžios, kitos atrodė nusižeminusios ir susigūžusios su iškeltomis rankomis, tarsi dangstytųsi iš baimės. Žvelgiant į nepaprastai tikroviškas pozas nupurtė šiurpas. „Na ir makabriškas Žiemos karalienės skonis“, – pagalvojau.

      Rovanas sustojo prie vienos skulptūros, padengtos padūmavusio ledo pluta. Pro opalo atspalvio sluoksnį beveik nesimatė veido bruožų. Staiga aš pastėrau supratusi, kad tai visai ne skulptūra. Iš ledinio kalėjimo žvelgė žmogus su praviroje burnoje sustingusiu siaubo šūksniu, ištiesęs į priekį ranką. Išplėstos mėlynos akys žvelgė į mane.

      Staiga nelaimėlis sumirksėjo.

      Aš atšokau ir vos nesuklykiau. Žmogus dar kartą suklapsėjo blakstienomis, nukreipęs į mane paklaikusias maldaujamas akis. Pamačiau, kaip sudrebėjo lūpos, tarsi vargšas būtų mėginęs ką nors man pasakyti, bet nevaliojo dėl surakinusio ledo, kuris sušaldė ir atėmė jėgas. Neįsivaizdavau, kaip jis išvis kvėpuoja.

      – Nuostabu, ar ne? – paklausė Rovanas, nenuleisdamas nuo skulptūros susižavėjimo kupino žvilgsnio. – Taip Mebė baudžia prasikaltusiuosius. Jie mato, girdi ir jaučia viską, kas vyksta aplinkui, taigi puikiai supranta, kas jiems nutiko. Jų širdis plaka, protas lieka šviesus, be to, jie nesensta. Tai amžini laiko įkaitai.

      – O kaip jie kvėpuoja? – pašnibždomis paklausiau, dar sykį žvilgtelėjusi į prasižiojusį belaisvį.

      – Niekaip, – paikai išsiviepęs atsakė Rovanas. – Jie negali kvėpuoti, nes šnervės ir gerklė pilnos ledo. Tačiau mėgina. Žodžiu, jausmas toks, tarsi visą laiką trūktų oro.

      – Koks siaubas!

      Rovanas gūžtelėjo pečiais.

      – Galiu duoti tik vieną patarimą – neerzink karalienės Mebės, – pareiškė princas nenuleisdamas nuo manęs šalto it ledas žvilgsnio.

      Patogiai įsitaisęs ant vienos statulos pakylos jis vėl kreipėsi į mane:

      – Nagi, princese, norėčiau, kad kai ką man papasakotum.

      Rovano rankose staiga iš niekur atsirado obuolys ir jis atsikando nesiliaudamas šypsotis.

      – Girdėjau, kad judu su Ašu drauge keliavote į Geležies karalystę. Bent jau jis taip tvirtina. Norėčiau žinoti tavo nuomonę apie mano mielą jaunėlį brolį.

      Įtardama, kad princas turi slaptų kėslų, susikryžiavau rankas ant krūtinės.

      – O kodėl jums tai parūpo?

      – Šiaip sau.

      Rovanas netikėtai ištraukė antrą obuolį ir metė man. Negrabiai pagavau jį ir princas nusikvatojo.

      – Nebūk tokia įsitempusi. Į tave žiūrint net brauniui10 pašlytų nervai. Na, tai ar mano brolis elgėsi kaip tikras trolis? O gal prisiminė geras manieras?

      Pajutau alkį. Žarna žarną rijo, o rankoje turėjau vėsų traškų obuolį. Nespėjau nė pagalvoti, kaip atsikandau kąsnelį. Burna prisipildė saldžiarūgščių sulčių su vos juntamu nemaloniu prieskoniu.

      – Ašas buvo tikras džentelmenas, – pareiškiau pilna burna ir sunkiai atpažinau pasikeitusį savo balsą. – Padėjo man išvaduoti broliuką iš Geležies karaliaus nelaisvės. Be jo nebūčiau įstengusi to padaryti.

      1

      Žinomo amerikiečių rašytojo Irvino Vašingtono (1783–1859) pasakos personažas (čia ir toliau – vert. pastabos).

      2

      Labai judri pasakų būtybė, gebanti keisti pavidalą.

      3

      Didelių galių turinčios į elfus panašios protingos būtybės.

      4

      Klastingi maži aštrianagiai padarai panašiomis į katės akimis, paprastai besilaikantys būryje ir krečiantys niekšybes.

      5

      Karingos būtybės, nešiojančios kepures, kurios raudonos nuo jų aukų kraujo.

      6

      Labai stiprūs, bet ne itin sumanūs milžinai.

      7

      Itin atstumiančios išvaizdos pabaisos, gyvenančios senuose griuvėsiuose ir pilkapiuose.

      8

      Dvasios, gebančios įgauti gyvulio, žmogaus ar liepsnos pavidalą.

      9

      Namų dvasios, kurios padeda ūkyje, bet įžeistos pridaro nemalonumų.

      10

      Draugiški žmogeliukai, už smulkias dovanėles ar maistą tvarkantys namus.

10

Draugiški žmogeliukai, už smulkias dovanėles ar maistą tvarkantys namus.