Geležies princesė. Julie Kagawa

teks stoti prieš Mebę ir Žiemos rūmų dvariškius. Bet jeigu Ašas manęs neapleis, viskas bus gerai.

      – Esi velniškai užsispyrusi, – burbtelėjo princas ir persibraukė ranka per plaukus. – Nė neišmanau, kaip galėsiu tave apginti, jeigu tau visiškai svetimas savisaugos instinktas.

      Aš prisiartinau prie jo ir uždėjusi ranką ant krūtinės pajutau, kaip po marškiniais daužosi širdis.

      – Pasitikiu tavimi, – pasakiau ir kilstelėjau galvą, mūsų veidai beveik susilietė, o tada paglosčiau. – Neabejoju, kad surasi būdą man padėti.

      Jo kvėpavimas padažnėjo. Rūsčiai dėbtelėjęs į mane jis sušnibždėjo:

      – Ar supranti, jog žaidi su ugnimi?

      – Keista, o man atrodė, kad tu esi ledinis prin…

      Sakinys taip ir liko nebaigtas, nes Ašas pasilenkė ir pabučiavo mane. Apsivijau rankomis jį už kaklo, jis apkabino mane per liemenį ir kurį laiką aš nebejutau šalčio.

      Tačiau kitą rytą Ašas vėl atrodė nutolęs ir abejingas, jis beveik nesikalbėjo su manimi, kad ir kaip stengiausi prašnekinti. Tą naktį mudu pasiekėme požeminius Žiemos karalystės rūmus. Ir Mebė tuojau pat pasistengė mus išskirti.

      Tarnaitė parodė man skirtą ankštą kambarėlį ir aš sužvarbusi sėdėjau tenai tikėdamasi, kad Ašas netrukus vėl mane susiras. Tačiau po susitikimo su karaliene jis taip ir nepasirodė, tad kelias valandas veltui pralaukusi pati išdrįsau leistis jo ieškoti po Žiemos rūmų menes. Tada ir susipažinau su Tiaotine, o tiksliau – ji susipažino su manimi. Tai nutiko bibliotekoje, kur man teko nenoromis žaisti gaudynių su dramblotu milžinu, sukaustytu grandinėmis. Jis vaikėsi mane tarp knygų lentynų eilių. Kai nuo jo pasprukome, naujoji pažįstama pranešė, kad princo Ašo jau nebėra rūmuose ir niekas nežino, kada jis sugrįš.

      – Juk tai Ašas, – pareiškė ji šypsodamasi man nuo knygų lentynos viršaus. – Jį retai galima pamatyti rūmuose. Vieną akimirką jis čia, o kitą žybt – jo vėl nėra nė padujų kelis mėnesius.

      „Kodėl Ašas tiesiog ėmė ir išvyko? – tūkstantąjį kartą svarsčiau mintyse. – Juk galėjo bent jau pasakyti, kur ketina keliauti ir kada parsiras. Neturėjo palikti nežinioje.“

      Nebent jis sąmoningai vengė manęs. Nebent visi jo pasakyti žodžiai, bučinys, kuriuo apsikeitėme, jausmai, slypėję jo akyse ir balse, jam visiškai nieko nereiškė. Galbūt taip elgėsi vien tik norėdamas atsivilioti mane į Žiemos rūmus.

      – Ar nori pavėluoti? – sumurkė Tiaotinė, rydama mane žvilgančiomis katiniškomis akimis. Jos balsas sugrąžino į dabartį. – Mebė nemėgsta laukti.

      – Tai jau tikrai, – vangiai patvirtinau ir pamėginau nuginti šalin prastą nuotaiką. „Tik pamanyk! – pagalvojau. – Manęs laukia audiencija pas pačią Žiemos karalienę.“ – Duok man minutėlę persirengti, – paprašiau ir luktelėjusi piktai sužaibavau akimis, nes Tiaotinė nė nepasijudino. – Gal malonėtum trumpam palikti mane vieną?

      Fuka sukikeno, akimirksniu pasivertė juoda gauruota ožka ir visomis keturiomis iškaukšėjo iš kambario. Užtrenkiau duris ir užrėmusi jas nugara pajutau, kad širdis netelpa krūtinėje. Mebė nori matyti. Žiemos karalystės valdovė galiausiai teikėsi mane pasikviesti. Suvirpėjusi pasitraukiau nuo durų ir nusiskubinau prie komodos, ant kurios stovėjo ledo veidrodis.

      Pažvelgiau į savo atspindį, šiek tiek iškreiptą dėl įtrūkusio ledo. Aš vis dar retsykiais negalėdavau atpažinti savęs. Kambario prietemoje tiesūs šiaudų spalvos plaukai atrodė beveik sidabriniai, akys neproporcingai didelės. O ir begalė kitų beveik neapčiuopiamų smulkmenų liudijo, kad nebepriklausau žmonių giminei, kad virtau gąsdinančia būtybe. Be to, krito į akis ir vienas neabejotinai akivaizdus skirtumas. Abipus galvos styrančios smailios ausys rėksmingai priminė, kad esu kitokia, nei iki šiol buvau.

      Neištvėrusi nusukau akis nuo savo atspindžio ir nužvelgiau vilkimus drabužius. Jie buvo šilti ir patogūs, bet puikiai supratau, kad susitikti su Žiemos karalystės valdove apsirengus sportinėmis kelnėmis ir apsmukusiu megztiniu – prasta mintis.

      „Puikumėlis. Po penkių minučių turiu stoti prieš pačią Žiemos fėjūnų karalienę. Kuo gi man pasipuošti?“ – paklausiau savęs.

      Užmerkusi akis pamėginau griebtis burtų, kad mano apdarai taptų bent kiek puošnesni. Veltui. Regis, didžiulis galios antplūdis, kurį pajutau kaudamasi su Geležies karaliumi, dingo be pėdsako, visiškai išgaravo, nes aš daugiau nebepriverčiau kerų veikti. Ir ne dėl to, kad nebūčiau stengusis. Prisiminusi pamokas, gautas iš sidhių3 katino Grimalkino, kurį sutikau per pirmąją kelionę į Niekadaniekada, pabandžiau tapti nematoma, pakilti į orą, įžiebti fėjūnų ugnį. Iš viso to teišėjo šnipštas. Pasirodo, praradau netgi gebėjimą jausti burtus, nors ir žinojau juos čia esant. Kerėjimo galias kursto emocijos ir ugningi jausmai – įniršis, troškimas, meilė. Kuo daugiau jausmų, tuo lengviau paleisti į darbą burtus. Tačiau dabar man nesisekė, kad ir kaip stengiausi. Regis, vėl tapau paprasta, jokiomis stebuklingomis galiomis neapdovanota Megana Čeis. Neskaitant smailių ausų.

      Keista. Juk ilgai nė nežinojau, kad esu pusiau fėjūnė. Vos keli mėnesiai teprabėgo nuo to laiko, kai atėjus šešioliktajam gimtadieniui mano geriausias draugas Robis atskleidė paslaptį, jog iš tiesų jis yra Šaunusis Robinas, garsusis Pakas iš „Vasarvidžio nakties sapno“. Paskui mano mažąjį broliuką Itaną pagrobė fėjūnai ir man teko jį vaduoti. Beje, paaiškėjo, jog ir aš pati esu Vasaros fėjūnų valdovo, karaliaus Oberono, duktė, kurios jis susilaukė su mirtinga moterimi. Nelengva buvo susitaikyti su mintimi, kad turiu fėjūnų kraujo ir stebuklingų galių. Tiesa, didžiam Grimalkino nepasitenkinimui man ne itin sekėsi jomis naudotis, ir tai dar ne blogiausia. Bėda ta, kad anksčiau nė netikėjusi fėjūnų buvimu, dabar, kai praradau gebėjimą kerėti, pasijutau netekusi dalies savasties.

      Atsidususi pravėriau komodą ir išsitraukiau džinsus, baltą palaidinę, ilgą juodą apsiaustą. Kaip įmanydama greičiau įsinėriau į drabužius, kad nesustirčiau į ožio ragą. Akimirką pasvarsčiau, gal vertėtų pasirinkti puošnesnį apdarą, tarkim, vakarinę suknelę. Bet atmečiau šią mintį. Žiemos rūmų dvariškiai nepripažįsta aprangos kodo. Tad turėsiu daugiau šansų išgyventi, jeigu prisitaikysiu.

      Pravėrusi duris išvydau Tiaotinę, kuri dabar jau nebuvo pasivertusi nei ožka, nei kate, tik spoksojo į mane, klastingai iššiepusi dantis.

      – Čionai, – sušnypštė ji ir mikliai pasuko į šoninį ledo koridorių. Geltonos akys, regis, plaukė per sutemas. – Karalienė užsilauks.

      NUSEKIAU PASKUI TIAOTINĘ į tamsą, vinguriuodama nesibaigiančiais labirintais ir stengdamasi nesidairyti į šalis. Tačiau akies krašteliu vis tiek spėdavau pastebėti Žiemos rūmų menėse tykančius siaubingus padarus. Už vienų durų gūžėsi kerėpliška pabaisa, labai primenanti milžinišką vorą. Pro plyšį įžvelgiau blyškų išsekusį snukį ir dygias akeles, įsmeigtas tiesiai į mane. Didžiulis juodas medžioklinis šuo degančiomis akimis negirdimai sekė paskui mus, kol neapsikentusi Tiaotinė šnypšdama puolė jį ir nuvijo šalin. Pora goblinų4 ir raudonkepuris5 smailiomis iltimis tamsioje kertėje rideno kauliukus, padarytus iš dantų ir smulkių kaulų. Man einant pro šalį tarp jų kaip tik kilo ginčas. Pirštais badydami raudonkepurį goblinai suskato klykti plonais čaižiais balsais:

      – Sukčius, apgavikas!

      Aš neatsisukau pažiūrėti, tik išgirdau už nugaros spiegimą ir lūžtančių kaulų traškėjimą. Tirtėdama kaip epušės lapas nusiskubinau paskui Tiaotinę, kuri jau buvo spėjusi pradingti už kampo.

      Ten

3

Didelių galių turinčios į elfus panašios protingos būtybės.

4

Klastingi maži aštrianagiai padarai panašiomis į katės akimis, paprastai besilaikantys būryje ir krečiantys niekšybes.

5

Karingos būtybės, nešiojančios kepures, kurios raudonos nuo jų aukų kraujo.