Geležies princesė. Julie Kagawa

tarsi aš būčiau purvas po kojomis ir nusipelnyčiau tik paniekos. Juk siejau su juo viltis, akis pražiūrėjau laukdama sugrįžtančio, o dabar jaučiausi taip, lyg kas būtų įkalęs vinį tiesiai į širdį. Buvau beviltiškai išduota. Pasirodo, per visą mūsų kelionę į Geležies karaliaus valdas jis viso labo vaidino spektaklį, griebėsi gudrios taktikos, kad atsiviliotų mane į Žiemos rūmus. O galbūt aš paprasčiausiai jam nusibodau ir jis patraukė ieškoti naujų nuotykių? Tebūnie tai man dar viena pamoka, kad fėjūnai labai nepastovūs ir tikri beširdžiai.

      Šiuo metu, kai jaučiausi viena vienutėlaitė ir visiškai sutrikusi, susigriebiau besiilginti Pako. O kad jis būtų čia! Pašėlęs Pakas, kuris taip užkrečiamai kvatojasi ir visada moka mane pralinksminti. Žmonių pasaulyje Robis Gudfelas buvo mano kaimynas ir geriausias draugas. Mudu viskuo dalydavomės ir leisdavome laiką drauge. O išties jis pasirodė esąs Šaunusis Robinas, garsusis Pakas iš „Vasarvidžio nakties sapno“. Oberono įsakymu turėjo saugoti mane nuo fėjūnų pasaulio, tačiau Pakas nepakluso karaliui. Pirmą sykį, kai kartu su manimi leidosi ieškoti Itano į Niekadaniekada, o antrą – kai aš pabėgau iš Vasaros fėjūnų rūmų ir Oberonas liepė mane sugrąžinti. Už ištikimybę man Pakui teko brangiai sumokėti: jis susikovė su viena iš Machinos karvedžių, vardu Virusė, buvo sužeistas ir vos nemirė. Mes turėjome palikti Paką pas medžių nimfas, driades, užsigydyti žaizdų ir mane iki šiol graužia kaltė dėl šio sprendimo. Prisiminusi bičiulį aš vėl apsipyliau ašaromis. Pakas negalėjo numirti. Juk man taip pašėlusiai jo stinga.

      Pasigirdęs beldimas į duris privertė krūptelėti.

      – Megaaaana, – atsklido čaižus Tiaotinės balsas. – Pabusk. Aš žinau, kad tu viduje. Atidaryk duris.

      – Eik sau! – šūktelėjau šluostydamasi ašarotas akis. – Neketinu nė nosies kišti iš kambario, nes prastai jaučiuosi. Supratai?

      Tačiau tai, žinoma, tik dar labiau pakurstė nekviestos viešnios smalsumą. Tiaotinė liovėsi belsti ir pradėjo taip gremžti duris, kad nuo čaižaus garso man ėmė spengti ausyse. Fukos balsas už durų aidėjo vis garsiau ir nekantriau. Iš patirties žinojau, kad ji gali pratūnoti ten kiaurą dieną brazdindamasi ir verkšlendama, todėl išsiritau iš lovos, skubiai nukūriau prie durų ir atlapojau jas.

      – Ko tau reikia? – suniurzgiau.

      Fuka markstėsi apžiūrinėdama mano apgailėtiną išvaizdą: ašarų pėdsakus ant veido ir paburkusią varvančią nosį. Paskui išsišiepė lyg visažinė, o aš dar labiau įtūžau: jeigu ji atsivilko čia vien pasišaipyti iš manęs, neketinu su tuo taikstytis. Atsitraukiau ketindama užtrenkti duris įkyruolei prieš nosį, tačiau ji nėrė į vidų ir grakščiai liuoktelėjo ant lovos.

      – Ei! Kad tave kur velniai nujotų, Tiaotine! Nešdinkis iš čia!

      Nekreipdama dėmesio į mano protestus fuka džiaugsmingai šokinėjo ant čiužinio, nuo aštrių nagų antklodėje liko skylės.

      – Megana įsimyyylėjo, – išdainavo ji ir man sustojo širdis. – Megana įsimylėjo Ašą. Kavalierius su pana virė košę su…

      – Užsičiaupk, Tiaotine! – pratrūkau ir užtrenkusi duris pasukau prie fukos žaibuodama akimis.

      Tiaotinė sukikeno, paliovė siausti ir sukryžiavusi kojas įsitaisė ant pagalvės. Žaliai auksinėse akyse šokinėjo kipšiukai.

      – Neįsimylėjau aš jokio Ašo, – patikinau ją, susikryžiavusi rankas ant krūtinės. – Argi nepastebėjai, kad jis kalbėjo su manimi, tarsi būčiau tuščia vieta? Princas tėra beširdis pasipūtęs šunsnukis. Ir aš neapkenčiu jo.

      – Meluoji, – atkirto fuka. – Tu esi melagių melagė, mirtingoji mergužėle. Mačiau, kokiomis akimis rijai jį, kai pasirodė menėje. Pažįstu šį žvilgsnį. Esi įsimylėjusi iki ausų.

      Kol stirksojau lyg sugauta, Tiaotinė krizeno karpydama ausimis. Nesitvėrė džiaugsmu rodydama visus dantis.

      – Žinoma, tu dėl to nekalta. Ašas taip veikia visas mirtingąsias. Nė viena kvailelė neatsispiria ir pameta galvą iš pirmo žvilgsnio. Ar bent numanai, kiek jis sudaužė širdžių?

      Pajutau dar didesnį nusivylimą. Juk tariausi esanti ypatinga. Vyliausi, kad bent truputį Ašui rūpiu. O dabar paaiškėjo, jog tebuvau viena iš daugelio žemės dukrų, kurioms pakako kvailumo jį pamilti.

      Tiaotinė nusižiovavo ir atsidrėbė ant pagalvės.

      – Tiesiog noriu įspėti, kad negaištum laiko nepasiekiamiems dalykams, – sumurkė ji markstydamasi. – Be to, Ašas jau myli kitą. Nuo neatmenamų laikų. Jis niekada neužmirš jos.

      – Kalbi apie Arielą, – sušnibždėjau.

      Fuka nustebusi dėbtelėjo į mane.

      – Jis pasakojo tau apie ją? Hmm. Taigi pati supanti, kad Ašas niekada nė nepažvelgs į paprastą mirtingąją, tik pusiau fėjūnę, nes nebuvo gražesnės sidhės už Arielą visoje Žiemos karalystėje. Jis neišduotų jos atminimo, netgi jeigu jūsų ryšio nedraustų įstatymas. Juk tu žinai apie įstatymą, ar ne?

      Nebuvau nieko girdėjusi apie jokį įstatymą ir man jis nerūpėjo. Tiesa, nuojauta sakė, kad fuka nesitveria noru būti kamantinėjama, bet neketinau suteikti jai tokio malonumo. Tad neapsikentusi Tiaotinė, regis, nusprendė viską iškloti neprašoma ir šniurkštelėjusi prabilo.

      – Tu vasarinė, – paniekinamai iškošė ji. – O mes žieminiai. Įstatymas draudžia Vasaros ir Žiemos fėjūnų sąjungą. Negali sakyti, kad pasitaiko daug tokių atvejų, bet kartais kokia puskvaišė Vasaros fėjūnė nusižiūri mūsiškį, arba atvirkščiai. Tada ir prasideda nemalonumai, nes Vasarai ir Žiemai kartu būti nelemta. Kai tik viskas išplaukia į paviršių, abiejų karalysčių valdovai įsako nedorėliams tuojau pat išsižadėti meilės. O jeigu nepaklūsta, visiems laikams ištremia juos į žmonių pasaulį, kad savo šventvagiškais santykiais nebadytų akių… Nors dažniau iškart nubaudžia mirtimi, – dėstė Tiaotinė. Galiausiai pridūrė, įbedusi į mane skvarbų žvilgsnį: – Taigi pati matai, kad Ašas neišduos karalienės ir savo dvariškių dėl paprastos mirtingosios. Todėl tau geriausia jį užmiršti. Verčiau susirask kokį apykvailį žemės sūnų, jeigu Mebė kada nors teiksis iš čia išleisti.

      Pasijutau tokia sugniuždyta, kad net kvapą užspaudė. Bijojau, jog tuojau pradėsiu raudoti ir klykti. Įtūžis kunkuliavo krūtinėje, ašaros degino akis. Privalau nedelsdama bėgti iš čia, kuo toliau nuo negailestingos tiesos, kurią ką tik išrėžė Tiaotinė, kitaip neištversiu.

      Prikandusi lūpą, kad sulaikyčiau ašaras, apsisukau ir išbėgau į Žiemos rūmų menes.

      Pakeliui vos kaktomuša nesusidūriau su goblinu, kuris sušnypštė ir pradėjo kalenti dantimis, tamsoje subolavo kreivos iltys. Murmėdama atsiprašymus pasileidau tolyn. Koridoriaus gilumoje pastebėjau aukštą moterį su vaiduokliška balta suknele ir užverktomis paraudusiomis akimis, vengdama susitikimo nėriau į kitą atšaką.

      Man reikėjo žūtbūt ištrūkti iš čia. Bent keletą minučių pabūti vienai gryname šaltame ore, kol dar neišprotėjau. Tamsūs koridoriai ir įvairių padarų knibždančios menės kėlė klaustrofobiją. Kartą Tiaotinė man parodė išėjimą iš rūmų – didžiules dvivėres duris. Ant vienų durų buvo išdrožinėtas besišypsantis, o ant kitų iškreiptas žiaurios grimasos veidas. Kad ir kiek paskui tų durų ieškojau, taip ir nepavyko rasti. Įtariu, Mebė užkeikė jas, norėdama paslėpti nuo manęs, o gal ir pačios durys žaidė slėpynių. Juk kartais Stebuklų šalyje taip nutinka. Mane siutino, kad niekaip negaliu pakliūti į spindintį snieguotą miestą, nors kasdien regiu jį pro miegamojo langą.

      Netikėtai išgirdau triukšmą už nugaros ir atsisukusi pamačiau grupelę raudonkepurių, atžirgliojančių koridoriumi. Jų pamišėliškos