Teheranas temstant. Salar Abdoh

Jis reiškė, kad Sina nedalyvauja operacijose. Mamurjate, kaip jie vadindavo jas žargonu.

      – Ar buvai susitikęs su savo motina?

      – Buvau nuvykęs tuo adresu, kurį man davei, – kiek patylėjęs Malekas paklausė: – Kodėl tau svarbu, kad su ja pasikalbėčiau?

      – Motinos yra svarbios, Rezai.

      Taip, motinos tikrai svarbios. Jos gali sugadinti tau gyvenimą, įskaudinti tave arba dingti ir nesuteikti nė trupučio meilės. Arba, jeigu labai pasiseka, jos gali būti viskas, apie ką svajojai. Malekui prireikė daug laiko, kol kepdamas sausainius merdėjančiai sausainių parduotuvei svetimame Kalifornijos miestelyje jis išstūmė ją iš savo galvos ir atsitvėrė nuo tos savo gyvenimo dalies, kuri buvo su ja susijusi. Negi jam tikrai reikėjo, kad Sina primintų, jog motinos yra svarbios? Juos tvirtai susiejo kaip tik imigranto gyvenimas Amerikoje be motinos. Dabar jų saitų tvirtumas atrodė abejotinas. Motinos tikrai buvo svarbios. Tik jis nežinojo, ar ši mintis Sinai reiškė tą patį, kaip ir jam, ar kažką visiškai kita.

      Po šio trumpo pokalbio su Sina Malekas nuvažiavo į interneto kavinę prie Valiasro aikštės pasitikrinti savo elektroninio pašto. Mažose kabinėlėse prie eilėmis sustatytų kompiuterių sėdėjo koledžo studentų amžiaus vaikiai, kai kurie iš jų tikriausiai ieškodamiesi vyro ar žmonos užsienyje. Tarp įvairių brukalų buvo du elektroniniai laiškai, susiję su Maleko darbu, vienas iš jų nuo vedėjo, kuriame šis pranešė, kad kitais metais jis būsiąs įtrauktas į keletą komitetų.

      Malekas apsidairė, paskui pažvelgė pro langą į Vidurio Rytams būdingą pakvaišusį eismą gatvėje. Valiasro prospekte pėstiesiems reikėjo turėti įtempto lyno ėjiko gebėjimų, norint pereiti gatvę vienu bandymu. Autobusų, nukaršusių senų automobilių, naujutėlaičių brangių sportinių automobilių vairuotojai ir fanatiški motociklininkai prekių išvežiotojai grūmėsi dėl kiekvieno asfalto centimetro. Trūko nebent asilais kinkytų vežimų ir kupranugarių karavanų. Ir po kelių savaičių jis vėl visa tai paliks, grįš dalyvauti komitetų posėdžiuose ir dėstyti.

      Kitas elektroninis laiškas sudomino jį kur kas labiau. Jį atsiuntė Džeimsas Makgreivis. Šis buvęs jūrų pėstininkų kapitonas rugsėjį rengėsi ateiti dirbti jo katedroje. Garsusis „Žiemos Babilone“ autorius. Laiškas buvo mandagus. Savimi pasitikinčio žmogaus tonu ir be perdėto entuziazmo, būdingo amerikiečių bendravimui darbo klausimais, Makgreivis rašė ėmęsis dėstytojo darbo norėdamas pažiūrėti, ar yra gyvenimas po karinės tarnybos. Jis pasakė ką tik baigęs skaityti Maleko reportažų knygą, ir jam pasirodę įdomu, kad jiedu tam tikra prasme tuos pačius mūšius matė iš skirtingų pusių. Tai, žinoma, buvo netiesa, tačiau Malekas neprieštaravo perdėtai teigiamam vertinimui. Tiesa ta, kad Makgreivio knyga buvo mažas brangakmenis, apie kurį, deja, žinojo per mažai žmonių. Jis rašė apie amerikiečių kariškių gyvenimą ir savo tolydžio stiprėjantį nusivylimą karu, kuriame kovojo, ypač po antrojo Faludžos mūšio. Ir apie tai jis rašė jausmingai ir įžvalgiai. Malekas stebėjosi, kodėl Makgreivis, turėdamas tokių gebėjimų, sutiko su siūlymu dirbti šiame neturtingame valstybiniame Harlemo koledže, užuot susiradęs darbą kokioje nors didesnio prestižo mokymo įstaigoje. Kokia jam prasmė varžytis dėl mano darbo vietos?

      Ar jam derėtų atsakyti į šį elektroninį laišką? Tas žmogus atrodė įdomus. Ir sakydamas vedėjui, kad per savo paskaitas naudojo Makgreivio knygą, jis nemelavo. Ant viršelio atvarto pateiktoje nuotraukoje Makgreivis atrodė gražus ir nepriekaištingai šviesiaplaukis, tačiau tuo pat metu griežtas, stiprus ir nepaprastai protingas. Grynų gryniausias amerikietis, prisiminė, tuomet pagalvojęs Malekas. Bet gal šiek tiek ir senamadiškas.

      Jis paspaudė piktogramą „Atsakyti“ ir parašė:

      Sveikas, mielas Džeimsai,

      Dabar esu senajame rajone, tiksliau – Teherane, interneto kavinėje. Labai malonu, kad man parašei. Esu tikras, susitikę Niujorke mudu turėsime daug apie ką pakalbėti. Geriausi linkėjimai,

      Reza Malekas.

      Ne itin draugiškas atsakymas. Tačiau pakankamai draugiškas. Jeigu tas žmogus ruošėsi atimti iš Maleko darbą, galbūt jie bent jau išvengs kraujo praliejimo.

      Klarai reikėjo, kad kelias kitas dienas jis visą laiką skirtų jai. Dabar ji turėjo sargybinių komandą, ir jie neleido Malekui važiuoti jos automobilyje. Taigi jam teko važiuoti su rūsčios išvaizdos vyrais antrajame automobilyje ir klausytis jų nesiliaujančių juokų apie tai, kokios spalvos pėdkelnes dėvi moterys gatvėse, vilkinčios visą hidžabą. Antrą dieną sargybiniai ėmė jaustis laisviau Maleko draugijoje ir pradėjo jį kalbinti. Vienas iš jų stebėjosi, kodėl jie turi lydėti po miestą užsienio žurnalistę, nors yra svarbesnių darbų. Kai jie abu sužiuro į Maleką, laukdami atsakymo, šis pasakė jiems tiesą:

      – Aš tikėjausi, kad tai žinosite jūs, ponai.

      Trečią dieną jie nuvažiavo į Kumą, dvasininkų miestą, įsikūrusį už dviejų valandų kelio nuo sostinės. „Žmogus“, kaip Malekas ėmė vadinti Klaros šeimininką, organizavo jai svarbų interviu su gerai žinomu opozicijos dvasininku, kuriam buvo skirtas namų areštas. Malekas su dviem sargybiniais liko laukti Klaros visureigyje tamsintais langais. Po pusantros valandos prie dvasininko namo ėmė rinktis agresyvi minia. Pirmiausia pasirodė tik trys galvažudžiai. Paskui susidarė didesnė grupė. Susirinkusieji ėmė triukšmauti, ir kažkas iš jų ėmė koneveikti tą dvasininką už tai, kad jis priėmė amerikietę žurnalistę. Netrukus prie namo būriavosi apie penkiasdešimt vyrų. Atvyko policininkai ir nieko nedarydami stebėjo minią; buvo akivaizdu, kad šie įvykiai iš anksto sąmoningai organizuoti. Vis dėlto sargybiniai, šalia kurių sėdėjo Malekas, liko šaltakraujiški; jie buvo įpratę prie tokių susidūrimų. Tačiau Malekas matė, kad jie skaičiuoja minutes ir pyksta, jog ta užsienio žurnalistė įvėlė juos į tokią pavojingą situaciją. Galiausiai jie abu iššoko iš automobilio ir atsistojo priešais dvasininko namo duris, prisidėdami prie Klaros automobilio vairuotojo ir kito sargybinio.

      Kažkas iš susirinkusiųjų metė akmenį į automobilius. Paskui dar vieną. Netrukus Malekas sėdėjo vienas, stebėdamas akmenų krušą, pasipylusią į automobilio priekinį ir šoninius stiklus. Jis negalėjo išlipti iš automobilio nerizikuodamas gauti akmeniu į galvą. Kai keletas berniukų pribėgo prie automobilio ir bergždžiai bandė jį apversti, užvirė tikra košė. Sargybiniai puolė link jų mojuodami savo lazdomis, lygiai tokiomis, kokias policininkai naudoja riaušėms malšinti. Kilus grumtynėms Malekui pagaliau pavyko išsmukti pro galines dureles, tačiau tuoj pat kažkas jį sugriebė ir bloškė į automobilio šoną.

      Malekas jautėsi taip, tarsi jo kūną būtų valdęs autopilotas. Kartą Karbaloje prie vienos mečetės, pasklidus gandui apie padėtą bombą, kilo paniška suirutė. Iš visų pusių plūstelėjus kūnų srautui, jiedu su Sina pasilenkė, surėmė nugaras ir, stovėdami tarsi imtynininkai ringe, stengėsi išsilaikyti ant kojų. Taip elgtis juos paskatino ne drąsa, o adrenalinas. Ir baimė. Sąmyšiui pasibaigus Malekas tyliai paėjo į šalį ir išsivėmė. Dabar jis jautė ne tiek baimę, kiek pyktį, ypač Klarai, už tai, kad ji įmurkdė juos į šią makalynę. Jos interviu su dvasininku, jeigu tik būtų norėjusi, galima buvo surengti kur kas diskretiškiau. Bet ne, ji troško, kad tai atsitiktų. Kad šis įvykis patrauktų žiniasklaidos dėmesį. Ji buvo namo viduje, tikriausiai stovėjo ant stogo ar prie lango antrame aukšte stebėdama ir fotografuodama, kaip jos sargybiniai prie durų, neturėdami kitos išeities, grumiasi su dešimt kartų gausesne minia.

      Malekas su įtūžiu, bet tikslingai puolė į kovą, pasiryžęs sužeisti puolančiuosius ir sulaužyti jiems kaulus. Kovos įkarštyje jis prisiminė kapitoną Džeimsą Makgreivį ir pajuto iracionalų troškimą, kad jis būtų šalia. Galvodamas apie Makgreivį ir tuo pat metu švaistydamasis kumščiais jis mintimis vėl nusikėlė į Iraką. Jo nepaliovė stulbinti daugelio amerikiečių karių heroizmas. Kartą matė, kaip vienas jaunas leitenantas iššoko