Teheranas temstant. Salar Abdoh

jis galįs nežinoti? KAF buvo sutrumpintas pavadinimas vienos organizacijos Teherane, dangstančios savo veiklą nepaprastai reakcingo laikraščio leidyba. Šie vyrukai nesiūlė nukapoti galvų netikėliams, jie reikalavo tai padaryti.

      – Nepatikėsiu, jei pasakysite, kad Sina Vafa dirba KAF.

      – Kodėl? Todėl, kad nenorite? Ar todėl, kad manote, jog KAF nieku gyvu nepriimtų tokios nešvarios kilmės žmogaus kaip Sina Vafa?

      – Dėl abiejų priežasčių. Be to, ką Sinos išvykos į Iraką turi bendra su KAF?

      Dar vienas nepatiklus Fani žvilgsnis. Ir tada jis tarė:

      – Pats užduokite visus šiuos klausimus savo draugui, pone Malekai, – jis nusišypsojo ir atsistojo.

      – Tai viskas? – nusistebėjo Malekas.

      Jis tikėjosi, kad jam bus atskleista daugelis paslapčių. Net pateikta siūlymų. Taip daryti buvo įprasta. Normalu. Kartą, Malekui dirbant su užsienio žurnalistais, jį išsikvietė Saugumo ministerijos darbuotojai, pavaišino arbata ir parodė nuotraukas, kuriose jis užfiksuotas su įvairiais reporteriais, tarp jų ir Klara Vikingstad. Paklausė jo, ar nenorėtų bendradarbiauti su jų įstaiga. Tačiau jo nespyrė. Tokie pokalbiai buvo įprasta procedūra: Jūs dirbate su užsieniečiais, ir mes norime žinoti, ką jie veikia. Jie netgi turėjo jo nuotraukas su Klara Beirute ir Amane. Jiedu lankėsi ten daugiau iš smalsumo, negu su darbo reikalais. Jeigu kas nors ir galėjo jį sutrikdyti, tai tik tokia medžiaga. Tačiau net tada jis išliko šaltakraujiškas. Jis taip pat mandagiai atsisakė paaiškinęs, kad toks siūlymas jo nedomina. Ir jie jo nevertė. Saugumiečiai išmanė savo darbą. Jie pasiūlė jam dar arbatos ir ėmė suokti: Jeigu kada nors apsigalvosite, susisiekite su mumis. Po keleto metų vėl jį išsikvietė. Šį kartą jie žinojo, kad jis išleido knygą, nors tai nekėlė jiems nepasitenkinimo. Jie jau žinojo, kad jis rengiasi dėstyti Niujorko koledže ir paklausė, ar nepasikeitė jo nuomonė. Dievulėliau, juk aš vykstu į Niujorką mokyti rašyti kūrybiškus reportažus. Kuo, jūsų manymu, galėčiau būti jums ten naudingas? – norėjo paklausti jų Malekas. Tačiau šiems žmonėms gyvenimas susidėjo iš panaudotų ir praleistų galimybių. Jie pareiškė, kad daug Irano konsulato JTO darbuotojų leidžia savo vaikus į valstybinį koledžą, kuriame jis dėstys, nes brangios privačios mokyklos jiems neįkandamos. Iš esmės jie siūlė jam stebėti jų pačių diplomatų vaikus Niujorke. Tai buvo nepadoru. Ir visiškai suprantama.

      Fani tarė:

      – Galite pasakyti Sinai, kad buvote su manim susitikęs. Arba, jeigu nenorite, galite ir nesakyti. Mes dar pasimatysime.

      – Dėl ko?

      – Yra daug priežasčių, dėl kurių mums verta susitikti.

      Iš didelio rūsio, kurį Vafa klanas buvo išnuomojęs kažkokiam sporto klubui, sklido treniruoklių žvangesys ir vietos kietuolių stenėjimas. Šis namas buvo vienas iš tų senų, blogai prižiūrimų pastatų, kurių revoliucija nepasivargino konfiskuoti iš Sinos šeimos. Sinos butas buvo trečiame aukšte. Svetainė buvo beveik tuščia. Be medinio rašomojo stalo su nupjautomis kojomis, joje tebuvo tik nešiojamasis kompiuteris ir tuzinas skirtingo dydžio ir spalvų pagalvių, išmėtytų ant grindų. Pasižiūrėjęs į miegamąjį Malekas pamatė, kad jis užverstas knygomis. Iš pirmo žvilgsnio tai pasirodė neblogas ženklas.

      Sina atrodė sveikas ir tikriausiai reguliariai treniravosi svarmenimis. Po drabužiais pūpsojo stangrūs raumenys, veide švytėjo tuštuma, būdinga žmonėms, pernelyg besirūpinantiems savo kūnu. Tamsi oda vėjo nugairinta ir įdegusi, ant smakro ir skruostų styrojo savaitę neskusti šeriai. Galėjai pamanyti, kad jis vienas iš tų rūsyje stenančių imtynininkų.

      Jis pasiūlė Malekui arbatos.

      – Ačiū, šiandien jau prisigėriau į valias.

      – O kiek puodelių išgėrė Fani?

      Malekas ramiai sutiko šį Sinos smūgį.

      – Matai, tos arbatinės savininkas mano draugas. Jis man pasakė, kad Fani ten susitiko su tavim. Tačiau tau nėra ko jaudintis. Fani norėjo būti pamatytas toje arbatinėje, – paaiškino Sina.

      – Neįžvelgiu čia jokios logikos, Sina.

      – Nejaugi?.. Aš nepykstu, kad slapčia stebėjai mano namus prieš ateidamas ir paskambindamas prie durų. Tavim dėtas ir aš tikriausiai būčiau ėmęsis tokios atsargumo priemonės. Įprasta procedūra. Šioje pasaulio dalyje mums nuolatos gresia pavojus.

      – Tu perdedi. Tu tik nori, kad taip būtų. Pavojus leidžia tau pasijusti svarbiam.

      – O jeigu taip ir yra? Amerikoje aš buvau nulis. Niekas. O šiame mieste aš pats įsakinėju, kuriu savo planus.

      Na, štai, prasidėjo ta pati sena įgrisusi dainelė; Malekas jautė, kad pats puola į spąstus, tačiau neįstengė susilaikyti aštriai neatkirtęs:

      – Neapgaudinėk savęs, žmogau. Jeigu nori nuotykių, smaginkis sau į sveikatą. Tačiau dėl viso pasaulio problemų nesuversk kaltės Amerikai ar neokolonializmui. Negi iš tikrųjų tiki tomis nesąmonėmis, kurias mums bruko į galvas koledže arba kurių prirašyta tose knygose tavo miegamajame?

      – Viena iš tų knygų mano miegamajame, Rezai, yra tavoji. Ir ji visai nebloga. Nemaniau, kad iš tikrųjų sugebėtum parašyti knygą.

      Malekas nekentė tokių pokalbių. Tačiau išsisukti niekaip negalėjo. Sina pakvietė jį į Teheraną, ir jis atvyko. Tačiau jo atvykimas nėra besąlygiškas. Jis turėjo klausimų. Tokių, kuriuos derėjo užduoti prieš daugelį metų – net jeigu būtų tekę įstrigti šiame Dievo užmirštame mieste ieškant atsakymų į juos.

      Tačiau dabar jis tiesiog norėjo pasigerti. Galbūt jis tik troško susigrąžinti seną draugą. Koledžo laikų Siną. Jis norėjo, kad jiedu sėdėtų prie kavinės Telegrafo aveniu Berklyje ir kalbėtųsi apie politiką gurkšnodami stiprią juodą kavą, slapčia pagardindami ją šlakeliu viskio. Tiek daug vandens nutekėjo nuo to laiko, tiek daug mėšlo teko praryti. Pagalvok, norėjo pasakyti jis Sinai, apie visus tuos organizatorius, vertėjus, vairuotojus, stenografistus, skundikus ir vietos reporterius, kurie dirbo amerikiečiams Bagdado Žaliojoje zonoje ir už jos ribų, metų metus laukdami vizų į senas geras Jungtines Valstijas. Kiek jų taip ir nesulaukė tų išsvajotų išvažiavimo štampų, kurie būtų išgelbėję juos nuo jų pačių tėvynainių, laikiusių juos išdavikais, persekiojimo. Įsivaizduok, ką dabar tenka patirti tiems vargšams šunsnukiams. Jie gyvena tarsi kiškiai vilkų pilname miške. Kodėl nepadėkojus likimui už tai, kad mudu abu turime Amerikos pasus? Ir svarbiausia, jis norėjo paraginti Siną viską mesti, atsisakyti to, į ką jis įsivėlė, nors ir kas tai būtų, ir tiesiog grįžti į Valstijas. Tačiau jis puikiai žinojo, ką Sina būtų atsakęs į tokį pasiūlymą: Ką ten veikti tokiam juočkiui kaip aš?

      – Man reikia išgerti, – pasakė Malekas.

      – Tik ne mano namuose.

      – Kodėl? Ar todėl, kad dabar dirbi KAF ir bijai nuvilti savo bendrus? Sužinoję, kad namuose turi alkoholio, jie nebelaikys tavęs geru musulmoniuku?

      – Ar Fani tau papasakojo apie KAF?

      – O tu manei, kad nepasakys? Kas dedasi tavo smegeninėje, Sina? Tie žmonės, kurie priklauso KAF, įtraukė tavo tėvą į mirtininkų sąrašą. Tai jie privertė tave ir tavo senį bėgti iš šalies. Jie tikina vargšus tamsuolius, kad tada, kai šie nukeliaus į dangų, ten juos tikrai pasitiks raudonlūpės skaistuolės. Aš neišsigalvoju. Tai tiesa. Tiesiog panaršyk internete ir surasi daugybę svetainių, skirtų tokio pobūdžio kliedesiams. Ir tu padedi juos skleisti. Kodėl dirbi tokiems žmonėms?

      – Aš tik verčiu.

      – Meluoji!

      Šį žodį Malekas rėkte išrėkė. Tačiau bent jau taip pratrūko besikaupianti