Kai dingo balandžiai. Sofi Oksanen

Pamaniau, kad jis nori nuslinkti arklidėn. Pastojau jam kelią. Edgaras nežiūrėjo mano pusėn, jis visuomet vengė muštynių. Bijojau, kad suduosiu vėl, nudėsiu. Pasitraukęs atkėliau kablį ir atvėriau duris.

      – Dink iš čia.

      Edgaras iššliaužė į kiemą. Uždaręs duris nuėjau diendaržin. Stebėjau arklidę. Edgaras pasiėmė dviratį. Nusivaręs jį prie kelio sustojo, turbūt manė, kad stebiu jį iš krūmų.

      – Tavo mergina turėjo blogą vardą! – sušuko Edgaras.

      Jis puolė bėgti, net neužšokęs ant dviračio, matyt, per smarkiai jam trinktelėjau.

      – Tai tu nepameni, kad tavo mergina degtinės varykloje turėjo draugę! Ten ir nubėgo, vos dingusi kitiems iš akių, ką tu manai, kodėl ji ten bėgo! Ten juk buvo nemažai bernų, vokiečių ir mūsiškių!

      Norėjau jį sugauti, bet įtempiau raumenis ir prisiverčiau likti vietoje. Siela buvo pilna juodų minčių, o mano slogutis buvo dar juodesnis. Buvau lyg pabūklų liepsnos suskaldytas medis, be šakų, sužeistas, ir supantis kraštovaizdis man atrodė toks pat. Rozalijos, mano Rozalijos, jau nebėra. Nebegirdėsiu aš savo serbentakės juoko čiurlenimo, niekados nebevaikštinėsiu su ja parugėmis, nesvajosiu apie ateitį. Tai netilpo man galvoje, nors mano užrašų knygelė mirgėjo nuo brolius žyminčių kryžių. Bet tai kas kita, juk jie krito kovodami.

      Po to, kai išvariau Edgarą, ir pats susirengiau eiti. Pasiėmiau Edgaro sumaniai sumeistrautus antspaudus, jie greičiausiai tiks panaudoti. Savo ašvienį slapčiomis palikau pas Armidę. Nors jaučiau, kad tą akimirką jis buvo mano vienintelis draugas, negalėjau jo laikyti mieste. Sustojau tik tuomet, kai atsidūriau Taline, Baltojo Laivo gatvėje, namo arkoje. Aš nežinojau, ar Juditą jau buvo pasiekusi žinia, ir jeigu buvo, tai ką jai pasakė. Nuo mano guminio apsiausto sruvo vanduo, o mintyse vėl išgyvenau akimirką, kai tarp durų išdygo Edgaras ir ant grindų mėtėsi Rozalijos rinktos pelkinės plukės.

      Kai sulysusi Juditos figūra pasirodė tarp laukujų durų, žengtelėjau iš šešėlio. Vos ją atpažinau. Judita virptelėjo kaip maža paukštytė ir man it peiliu pervėrė krūtinę, nes kiekviena lengvakojė moteris man priminė mano mylimąją.

      – Rolandai! Ką tu čia veiki?

      – Eikim vidun.

      Tačiau kambaryje irgi nebuvo lengva tai pasakyti. Kaupiau drąsą, mėgindamas įsisąmoninti, kad prieš kurį laiką buvau visko netekęs žmogus, o dabar esu vyras, kuriam būtina rasti išeitį; suieškoti kaltininką ir leisti Rozalijos vėlei ramiai ilsėtis. Šitaip aš tikrai nesusigrąžinsiu mūsų laukų, bolševikų nužudyto tėvo nei Rozalijos, tačiau galėsiu pasiųst savo priešą skradžiai žemę.

      – Kaip tu atvykai?

      – Atvykau, ir tiek.

      – Kaip pavyko kelionė?

      – Gerai.

      – Ar kas nors nutiko? – paklausė Judita.

      Įsistebeilijau į prieškambarį. Žodžiai buvo tokie sunkūs, negalėjau jų išstumti. Atsisėdau prie virtuvės stalo. Apie tėvą pasiteirausiu vėliau, pirma reikėjo įtikinti Juditą. Ant stalo stovėjo dėžė su lydytų taukų skardinėmis. Keista sėdėti tiesiog taip, nuleidus rankas. Būtų lengviau šnekėti, jei būčiau galėjęs nors sukioti pieštuką ar tepti pavalkus. Pasitryniau smakro šerius, persibraukiau pirštais pašiauštus plaukus, nevala prie miestietės stalo. Man taip ir lindo galvon visokie niekai, tada neturėjau galvoti apie reikalą.

      Tyla slogino, Judita neramiai krutėjo, ir nors jai rūpėjo sužinoti daugiau, ji tylėjo, ėmė tvarkyti jau sutvarkytus virtuvės rykus, kilnojo dėžę su vištienos konservais iš vienos vietos į kitą, sumurmėjo, kad ją atvežė Leonida, atvykusi į turgų parduoti antros tokios dėžės, girdi, vokiečiai siunčia savo šeimoms maisto.

      – Už juos gali gauti bet ko. Už dvi skardines gavau dvi poras kojinių. Ir kiaušinių miltelių.

      Prasižiojęs liepiau jai nutilti. O juk nežinojau nieko daugiau, kas, mano galva, tiktų atlikti užduotį geriau už Juditą. Suspaudžiau lūpas.

      – Tu karščiuoji, Rolandai.

      Judita ištiesė man nosinę. Aš jos nepaėmiau. Brinktelėjo virtuvinės spintelės durys ir Judita su termometru priėjo prie manęs, įlašinusi į stiklinę vandens truputį jodo, ir su savo termometru bei stikline nedavė man ramybės. Aš nekreipiau į ją dėmesio. Judita padėjo termometrą su stikline priešais mane ant stalo ir ėmė traukti iš krepšio medžiagą kompresui, ieškodama Bilroto tvarsliavos iš batisto ir flanelės.

      – Tu atrodai pasiligojęs, – tarė ji.

      – Turiu kai ką pasakyti. Tau. Tu privalai rinkti duomenis iš vokiečių. Nieko pavojingo, nieko neįmanomo, tik vienas kitas dalykas.

      – Ką tu kalbi, Rolandai? Aš nesileisiu įtraukiama į kažkokias nesąmones, – atsikalbinėjo Judita.

      – Rozalija…

      Juditos rankos apmirė.

      – Mano merginos kapas yra už kapinių tvoros. Nei kryžiaus, nei nieko.

      – Rozalijos?

      – Vokiečiai.

      – Kaipgi?

      – Tai padarė vokiečiai.

      – Ką jie padarė? Ar tu nori pasakyti, kad Rozalija…

      Atsistojau. Kompresai raizgėsi man po kojom. Kakta degė kaip nuo sieros, nebeturėjau jėgų ką nors sakyti. Juditos šaltumas perliejo it kaušas ledinio šulinio vandens.

      – Rolandai, būk geras, atsisėsk ir papasakok, kas nutiko, – meldė ji.

      – Nuo šiol Rozalija tėra žemės prieglobstyje ir mano širdyje.

      Judita tylėjo. Jos akių vokai sumirksėjo, buvo girdėti tartum paukščio sparną liečiant ežero paviršių. Mano akyse išsklido vandens ratilai.

      – Ją palaidojo už kapinių tvoros. Tai padarė vokiečiai.

      – Neminėk vis tų vokiečių.

      – Turiu tau užduotį ir tu privalai ją atlikti. Kai viskas bus parengta, aš sugrįšiu, – tariau jai ir išėjau. Judita liko kažką murmėti. Buvau beveik nubėgęs nuo laiptų, kai viršuje išgirdau kaukšint ir ji atskubėjo man iš paskos.

      – Rolandai, tu privalai man viską pasakyti.

      – Ne čia.

      Pasakiau jai kambaryje, pasakiau viską, ką žinojau.

      Juditos krepšys virstelėjo ant grindų, kompresai išsivyniojo kaip lavondrobės.

      ANTRA DALIS

      „Mūsų tikslas yra iškelti aikštėn užjūrio fašistinių grupuočių kėslus reabilituoti hitlerinius okupantus ir jų parankinius.“

      Estijos valstybė ir tauta Antrajame pasauliniame kare. Laikraštis „Kodumaa“ (Gimtasis kraštas), 1964.

      Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1963-ieji

      Viršum lubų girgždeno žingsniai. Girgždesys viršutiniame aukšte judėjo ten, kur stovėjo komoda, nuo komodos prie lango, nuo lango prie drabužinės ir nuo drabužinės vėl prie komodos. Draugo Partso žvilgsnis, įtemptas, sausas, be menkiausio mirktelėjimo, judėjo lubomis. Tarpais buvo girdėti, kaip žmona atsisėsdavo, kėdės kojos raižė grindis, garsas – Partsui galvą. Jisai pirštų galais suspaudė drėgnus smilkinius, jų tvinkčiojančias kraujagysles, tačiau žmonos šlepetės nestabtelėjo, o garsas urbino grindų lentas, girgždėdamas storame šviesiai rudų dažų sluoksnyje ir išsiskirdamas iš lubų tinko, čiuopdamas jo įtrūkius ir keldamas nepakeliamą triukšmą, neleidžiantį Partsui imtis darbo.

      Kai