Kai dingo balandžiai. Sofi Oksanen

galvodamas, ką pasakyti, kaip elgtis. Bolševikų sąrašo negana, nors kaip tik tuo Mencelis domėjosi Helsinkyje. Edgaro lūkesčiai nepasitvirtino. Jo niekuomet nebepakvies grįžti, jo karjera neims kilti. Įsigilinęs į savo asmenines problemas jis neteko nuovokos ir buvo tikras, kad visiškai pakaks, jei jo kišenėje krebždės Ausweisas5, išduotas Egerto Fiursto vardu. Juodu ėmė nagrinėti Baltijos rasių ypatumus ir reichsministro Rozenbergo veikalų svarbiausią idėją, tad Edgaras rengėsi įsitraukti į pokalbį. Jam nors užteko proto iškalti reichsministro kūrinių pavadinimus – „Die Spur des Juden im Wandel der Zeiten“6 ir „Der Mythus des 20. Jahrhunderts“7, ir kaip tik tada, kai jis ėmė būgštauti, kad jo ims klausinėti ko nors iš jų turinio, svečiai aiškiai pradėjo varginti Mencelį. Edgaras nuslėpė palengvėjimą, sudėtingesnių rasinių klausimų jis vis dėlto nebūtų įveikęs. Dabar tereikėjo išlaikyti blaivų protą. Kitam susitikimui jis pasirengs geriau, susiras reichsministrą pažinojusius žmones, bendraklasius, gimines, kaimynus iš Vana-Posti gatvės, kolegas iš Gustavo Adolfo gimnazijos. Jis ras ką nors, kas žino, koks žmogus buvo Alfredas Rozenbergas ir kokius ketinimus puoselėjo savo gimtosios šalies atžvilgiu. Jeigu išmoks mąstyti kaip Rozenbergas, jis supras, kokios informacijos vokiečiai tikisi iš jo, kokie jų interesai. Jo smegenys jau karštligiškai krutėjo, vartydamos galvoje sukauptą archyvą, ieškodamos tinkamų asmenų, bet ko, kas pažinotų arba galėtų pažinoti žydus, pabėgusius nuo pogromų iš Vokietijos Estijon, arba Baltijos vokiečius, evakuotus Vokietijon, tačiau Sovietų Sąjungai pasitraukus grąžintus į Estiją. Jų čia ne taip daug.

      Mencelis žengtelėjo prie durų, duodamas suprasti, kad vizitas eina į pabaigą.

      – Ar galėčiau jus dar sutrukdyti, prašom čia, į kabinetą, – jis mostelėjo Edgarui eiti kartu.

      Koridoriuje Mencelis atsiduso:

      – Pone Fiurstai, ar jums pavyko gauti tuos duomenis, kurių jūsų prašiau? Aš labai laukiau jūsų sąrašo.

      Edgarui taip palengvėjo, ir tik eidamas pro duris pamatė, kad laiko aplanką ne toje rankoje – dešinėje. Mencelis, regis, nepastebėjo Edgaro sumišimo, jis sutelkė dėmesį į gautą sąrašą. Edgaras prasižiojo, kvėpdamas daugiau oro.

      – Politinė policija B4 yra puiki tarnyba, linkiu sėkmės, pone Fiurstai. Už Talino ribų reikia tokių kaip jūs, Hapsalu Aussenstelle8 turi daug darbo. Pirmiausia eikite prisistatyti į Baterijos kalėjime esančią B4 referentūrą, ten gausite tikslesnių nurodymų.

      – Pone SS unteršturmfiureri, ar galėčiau paklausti… – Edgaras kostelėjo. – Už ką tokia garbė?

      – Reikšmingiausios bolševikų kuopelės jau likviduotos, tačiau jūs ir pats suprantate, kokia svarbi yra nuodugni dezinfekcija, kai turi reikalo su atspariu kenkėju. O jūs iš pagrindų pažįstate kenkėjus, pone Fiurstai, – Mencelis oriai apsisuko ant kulno ir sugrįžo į savo kabinetą, Edgaras liko stovėti vienas, šiaip ar taip, jam viskas pavyko.

      Žengęs už Baterijos mūrų, Edgaras pajuto svaigstant galvą – jis buvo gyvas, skirtingai nei daugelis.

      Jis tuoj pat vakare ims gilintis į žydų klausimą. Metrinės mūro sienos nuramdė tūkstančių nužudytųjų klyksmus, jos dvelkė vakarykšte ir būsima mirtimi, kuri nepaisė tautų, valdovų ar šimtmečių, bet koridoriuose aidėjo jo žingsniai, tikslingai einantys gyventi. B4 kontoroje jį sutiko maloniai, jis užpildė anketą su Egerto duomenimis ir Egerto braižu, pažįstamų veidų neišvydo, jautėsi esąs tinkamoje vietoje. Prieš pradedant darbą B4 Hapsalu skyriuje jam dar buvo leista aplankyti mamulę. Reikėjo rengtis ilgoms dienoms, ir tai kuo puikiausiai tiko Edgarui. Jis dar nežinojo, kaip viską paaiškins Rolandui. Būtų gerai prisikalbinti pusbrolį draugėn, vien todėl, kad Rolando biografija buvo tokia patikima, ir todėl, kad būtų gerai stebėti Rolandą, nes visada geriau turėti po akimis gana artimą žmogų. Be to, į kovą niekad nevertėjo eiti be užnugario. Rolandas buvo tylaus, bet patikimo būdo, ir todėl Edgaras nesirūpino, ar šis sugebės neprasitarti apie jo naująją asmenybę. Pusbrolis būtų galėjęs užduoti netinkamų klausimų jau tada, kai Edgaras, išėjęs iš Vidaus reikalų liaudies komisariato, patraukė pas jį. Edgaras prisipažino, kad įkliuvo paėmęs kyšį kaip nemokša, tai ėdė širdį. Tačiau Rolandas nepradėjo smalsauti, o pasiėmė jį kartu Suomijon. Jo veidas rodė tokį pat pakyrėjimą kaip tada, kai Edgaras įkliuvo Estijos pasienyje, kur jie abu ėjo karinę tarnybą, pardavinėdamas leidimus kirsti sieną. Rolandas gindamas jį sumelavo, paaiškino, girdi, jiems sakė, kad leidimai yra mokami, taip Edgaras išsisuko iš cypės. Jau tai, kad Edgaras buvo išmestas iš kariuomenės, Rolando manymu, buvo mamulei gana didelis smūgis, ir čia jis, aišku, buvo teisus. Galų gale, Rolando atžvilgiu prisiimta rizika davė naudos: be pusbrolio, jo rekomendacijų ir be Suomijos Edgaras nebūtų turėjęs patikimos anketos nei susitikęs Mencelio. Nekalbant apie tai, kad Rolandas klausė mamulės, Rozalija – Rolando, Rolando būsimoji uošvė – savo dukters, o mamulė – Edgaro, ir mamulė greitai išmoko jo naują vardą, nieko neklausinėdama. Mamulei pakako pažvelgti Edgarui į akis ir pamatyti, kad jos nejuokauja. Laimės valandėlėms gana ir to, kad sūnus grįžo gyvas iš mirties gniaužtų. Jam paprasčiausiai reikės įtikinti mamulę, kad dabar viskas gerai ir kad jis turi darbą. Egertui Fiurstui puikiai sekėsi. Jis jau sumąstys ir tai, kaip privilioti Rolandą savo draugėn. Jeigu pusbrolis jo neklausys, mamulė pati ras tinkamus žodžius, mamulė gali šnektelėti ir su savo būsima marčia. Be abejo, mamulė ir Rolandui linki kuo puikausios ateities.

      Taros kaimas, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1942-ieji

      Edgaras stovėjo ant pirties slenksčio, jo burna putojo. Išgirdau Rozalijos vardą, pusbrolio rankos mostagavo, bet aš nesupratau, kodėl jis kalba apie mano mylimąją. Pro atviras duris pūstelėjo vėjas, mano marškiniai suplazdėjo, grindys patamsėjo nuo vandens.

      – Ar tu mane girdi? Supranti, ką sakau?

      Edgaro balsas sklido iš toli. Stiklainis pokštelėjo, nukritęs nuo stalo, jame buvo pelkinių purienų. Vėjas sukiodamas stūmė jas prie sienos, šalia pelėkautų. Spoksojau į gėles. Jas rinko Rozalija, tik neseniai jos pirštai buvo susipynę su manaisiais. Virpėjau lyg džiūstantis ant virvės tabako lapas, man buvo karšta, tartum širdis būtų įmurkdyta pirties statinėn. Po karščio bangos apie širdį susitvenkęs šaltis nuslinko į pilvą, aš nebejaučiau galūnių. Edgaro burna žiopčiojo toliau.

      – Ar tu supratai, ką pasakiau? Ji jau palaidota.

      – Klausyk, Dešriau, užverk duris.

      – Rolandai, tu dabar turi suprasti Leonidą ir mamulę. Ją reikėjo tyliai pakasti, kaklas buvo pilnas žymių.

      – Nutilk, Dešriau.

      Dirstelėjau į pelėkautus. Jie buvo tušti.

      – Apie kokias žymes tu kalbi? – riktelėjau.

      – Sakau, ant kaklo buvo likę žymių! Moterų būdas juk nepastovus, bene aš žinau, kas ją pastūmėjo į tokią nuodėmę.

      Jau susirengiau eit iškinkyt ašvienio.

      Atsakymo nesulaukiau, bet taip buvo iš tikro: Rozalijos nebėra. Motina ir Leonida elgėsi su manim lyg su kokiu svetimu, Leonida stipriai užmazgė skarą ant galvos, tartum būtų norėjusi ją sutraukusi nuslėpti veidą, ir toliau maišė blendinį. Manęs čia nelaukė. Motina be balso pražiojo burną, it sunkiai verdama duris. Mėginau ištraukti užuominas apie tai, kas čia nutiko ir kodėl, kas ir kada buvo atėję, medžiojančių taukus ir kiaušinius kareivių vardus. Aš netikėjau purvinomis pusbrolio užuominomis, netikėjau, kad Rozalija būtų pakėlusi prieš save ranką. Nuo mano skardaus balso motinos žvilgsnis ėmė šokčioti, ji liepė man išeiti. Norėjau ją papurtyti, man trūkčiojo rankos. Jau būčiau

5

Asmens liudijimas (vok.).

6

„Žydų pėdsakai per šimtmečius“ (vok.).

7

„Dvidešimto amžiaus mitas“ (vok.).

8

Filialas, skyrius (vok.).