Sniegė ir jos devynetas. Pasi Ilmari Jääskeläinen

Kas iš tiesų yra tavo mama?

      – Ne, ji liepė eiti tau.

      – Taigi. Ar tu esi toji mokytoja, pargrįžusi čionai? Mano duktė?

      Ela pritarė, tądien jau trečią kartą.

      Tėvas dirstelėjo pro akinių viršų, jo žvilgsnis atrodė sutrikęs. Paskui gudriai šyptelėjo.

      – Netrukus ateisiu. Tu eik pirma. Turiu dar pasiklausyti.

      – Aš jau du kartus ėjau pirma, – atsakė Ela. – O tu tebesėdi čia. Juk neketini krėsti man pokštų?

      – Turiu čia reikalų, – paaiškino jis su nenusakoma mina. – Ateisiu, kai tik galėsiu. Dabar jau eik, širdele.

      – Tu sušlapsi.

      Tėvas suirzo.

      – Sušlapsiu? Pagalvokime apie lietų. Iš dangaus ant mūsų krinta tokie mažuliukai pursliukai, tik pažvelk – jie nekenksmingi. Argi vanduo turi būti tik ežeruose, tvenkiniuose, upėse, vandentiekio vamzdžiuose ir voniose? Kiek vargo patiriame, gamindami vandeniui nelaidžius stogus ir drabužius, ir skėčius, ir visa kita tik tam, kad išvengtume tokio sąlyčio. Mes taip stengiamės atsiriboti nuo vandens.

      Jis iškėlė rankas, tarsi norėdamas apglėbti lietų.

      – Tačiau ir mes visi sutverti iš vandens. Ir tu, ir aš. Vanduo nuolatos srovena mumyse. Tas pats vanduo visur. Ar vanduo yra Dievas? Be abejo, vanduo yra gyvybė. Gyvybė gavo pradžią iš vandens. Pagalvok ir tu apie tai.

      Ela valandėlę pastovėjo lietuje su tėvu, kol tas vėl nugrimzdo į savo atsiskyrėlišką tylą. Abu dar pažiūrėjo viena kryptimi.

      Už sodo tvoros driekėsi pieva. Jos viduryje stovėjo pavėsinė – išvaizdus, bet apgriuvęs statinys, kurio pakraščiuose vešėjo dilgėlės ir dagiai. Iš pavėsinės dėbsojo tamsus šešėlis.

      Prieš daugelį metų tenai buvo iškelta šventė visiems kaimynams. Ją surengė neseniai atsikėlusi šeima, norėdama padaryti gerą įspūdį. Triušiogaliečių papročiu šeimai buvo padovanotos mitologinės skulptūros – miškiniai, girių fėjos, elfai ir vienas žmogaus ūgio baubas, atspindintis tamsiausius skulptoriaus pojūčius. Sužavėti šeimininkai išdėliojo skulptūras namie ir sode; tačiau niūri baubo mina taip nugąsdino jų vaikus, kad jis tylomis buvo paliktas pavėsinėje. Nuo tada ji tapo mėgstama miestelio vaikų vieta drąsai išbandyti.

      Dabar, ko gero, baubas sulaukė draugijos. Pavėsinėje nuo lietaus prisiglaudė trejetas šunų. Netrukus, irgi pasijutę nejaukiai, jie nubidzeno savo keliais.

      Tėvas pasitrynė nosies kraštą. Elos žvilgsnis klaidžiojo lietuje ir sustojo prie tėvo apšepusio skruosto ir po šeriais matomo rando.

      Sodas buvo vienintelė vieta, kur jos tėvas jautėsi visiškai ramus, beveik laimingas. Netrukus žiema privers jį keletą mėnesių sėdėti namie.

      Ela atnešė skėtį, padavė jį tėvui ir sugrįžo vidun.

      Į buvusį Elos kambarį vedė įviji laiptai. Penkta ir keturiolikta pakopa girgžteli, kai ant jų užlipi. Ela nė karto nebuvo ant jų užlipusi nuo tada, kai jai sukako penkeri.

      Iš kambario buvo išnešta daug senos mantos. Mama pavertė jį siuvykla. Ela Milana neatminė nieko, ką motina būtų pasiuvusi, išskyrus tas gėlėtas užuolaidas, kabančias palei atvirą siuvyklos langą, permirkusias nuo lietaus.

      Netrukus pakaitinis merginos darbas baigsis ir ji bus pasiųsta į kitą mokyklą kitoje apskrityje. Ligi tol sėdės prie seno rašomojo stalo, taisydama rašinius. Jos kojos jau beveik nebetilpo po stalu.

      Stalo kampe gulėjo saldainių maišelis. Už kiekvieną ištaisytą rašinį Ela apdovanodavo save karamele. Po penkių rašinių nulipdavo žemyn atsigaivelėti. Kai pagaliau ištaisys dvidešimt penkis, vakaro užduotis bus atlikta.

      Tada ims nagrinėti knygas.

      Padariusi pertraukėlę tarp taisymų, žvilgtelėjo į Dostojevskį, kuris gulėjo ant lovos laukdamas jos. Apie Raskolnikovo mirtį perskaitė dar sykį vos parėjusi namo. Visa kita nusprendė peržiūrėti vėliau.

      Ela stengėsi pamiršti Dostojevskį su jo draugija ir įsigilinti į rašinius.

      Jos sąmonėje rašiniai skardeno savo įžvalgomis, nuomonėmis, požiūriais, klaidingais interpretavimais, išpažintimis ir pateisinimais. Juokai, banalybės ir metaforos užplūdo Elos stiliaus nuojautą, ir kalbinės nuovokos šliuzai sunkiai girgždėjo, kai pro juos mėgino prasigauti abejotinos darybos sakiniai ir klaidingi sudurtiniai žodžiai.

      Bet kuris netobulas rašinys palikdavo įrantą jos galvoje. Kartais klaidingi sakiniai įsisiurbdavo ir tūnodavo joje kelias dienas, keldami minčių sūkurius ir griaudami užtvaras.

      Prieš porą savaičių paskaičiavusi ji sužinojo, kad gyvenimo jai buvo skirta maždaug 74 148 rašiniams perskaityti. Paskui ji išeis į pensiją su svetimų minčių išrantyta galva.

      Kai iki vakaro normos buvo likę septyni rašiniai, Ela stabtelėjo pasigėrėti esė, parašyta Agatos Kristi kūrybos motyvais. Sukrėtė aukštesnis nei vidutinis, netgi išskirtinis rašinio lygis. Grynas, aiškus, apibrėžtos struktūros tekstas. Nieko bendro su Dostojevskiu ar Kundera, tačiau gimnazisto išsakytos mintys buvo tikrai brandžios.

      Ela įvertino rašinį stipriu dešimtuku ir šalia pažymio nupiešė mažą papūgėlę.

      Tada ji ėmė abejoti, ar būtina rašinį dėti į Lauros Sniegės bylą.

      Direktorius itin nuodugniai paaiškino, kad visus stipriu dešimtuku įvertintus rašinius būtina nukopijuoti ir įdėti į Lauros Sniegės bylą. Tačiau direktorius taip pat pateikė reikalavimus, kurių reikia paisyti rašant stiprius dešimtukus:

      Mes garsėjam senomis ir šlovingomis rašymo tradicijomis, tad, vertindami kalbines gimnazistų išmones, neturime lengvai rašyti „puiku“. Būdama jauna mokytoja, tu, Ela, privalai įsidėmėti, kad tekstas, be abejo, negali būti geras, jei nėra pagirtinas, o ir pagirtinas tekstas ne visada yra išskirtinis. Rašytoja Sniegė suteikė mums didelę garbę, kad, ieškodama naujų narių, atkreipė dėmesį į mūsų mokyklą, tačiau mes nieku gyvu neturime jai primesti vidutinybių.

      Žymiosios Lauros Sniegės byla buvo rudas odinis aplankas, laikomas už direktoriaus stalo. Ela yra girdėjusi, kad rašytoja retkarčiais pasirodydavo mokykloje, išgerdavo kavos direktoriaus raštinėje ir paimdavo pasiskaityti aplanke sudėtus tekstus. Laura Sniegė norėjo atrasti naujų gerų autorių, ketindama pakviesti juos į Triušiogalos literatų draugiją.

      Tiesa, draugija nebuvo priėmusi naujų narių jau tris dešimtmečius.

      Ela dar sykį perskaitė rašinį apie Kristi, aptiko jame vidutinybės požymių ir prie dešimtuko brūkštelėjo minusą.

      Vėliau tą vakarą Ela žiūrėjo pro savo kambario langą ir matė, kaip mama veda iš sodo priešgyniaujantį tėvą. Vėjas ėjo smarkyn, medžių šakos ir žolės linko prie šlapios žvilgančios žemės.

      – Bibliotekos policija, labas vakaras, – pasigirdo balsas už nugaros.

      Mergina atsigręžė.

      Bibliotekininkė Ingrida Katelė mostelėjo į gulinčias ant lovos knygas ir nusišypsojo.

      – Aš tik atėjau priminti, kad tu pamiršai įrašyti tas knygas bibliotekos formuliare. Ir, deja, visos jos yra išimtos iš apyvartos. Taigi daugiau nebegaliu jų išduoti. Labai liūdna, kad jos nebepasieks skaitytojų. Maniau, kad atidėjau jas į šalį. Tačiau žmogus juk taip linkęs klysti, tiesa?

      Ingrida Katelė stovėjo ant grindų vienomis kojinėmis, klausiamai pakreipusi galvą. Ela nurijo pasiaiškinimą, ji pasijuto karingai.

      Jai pavyko atsiliepti nukentėjusios šalies balsu, kai paklausė, kaip Triušiogalos biblioteka galėjo sukaupti tokį