Sniegė ir jos devynetas. Pasi Ilmari Jääskeläinen

atsiuntė jai malonų laišką, žadėdama stipendiją, kol mokysis rašymo įgūdžių.

      – Šūdas, ir tiek, – balsiai tarstelėjo Ela.

      – Va čia jau kita kalba, – nudžiugo Ingrida Katelė. – Kai gyvenimas pasiūlo slyvų, mokėk išspjauti kauliukus.

      Valandėlę tvyrojo tyla.

      – Ir jeigu tai tave paguos, – tęsė Katelė, – vieną dalyką privalai atsiminti. Netgi likusi be Lauros Sniegės mokymo, tu vis tiek tapai Triušiogalos literatų draugijos nare. Juk tai jau šis tas, tiesa? Tavo vardas puikuojasi tenai, oficialiame narių sąraše, po devyneto kitų. Aš įrašiau jį šiandien ryte. Ir kai kas nors parašys naują Suomijos literatūros istoriją, jis paminės, kad Triušiogalos literatų draugijos dešimtoji ir kartu paskutinė narė buvo Ela Milana.

      Katelė sustabdė „Fordą“ ir išjungė variklį. Jos atvažiavo.

      – Mama turbūt laukia tavęs, virtuvėje dega šviesa. Pasistenk kaip nors jai išaiškinti, kas nutiko, nors tai ir nebus lengva.

      – Kodėl ne, – atsakė Ela. – Namuose buvo pokylis, vidun įsisuko pūga, ir rašytoja Laura Sniegė pradingo nuo laiptų visiems matant, ir dešimt rašytojų nebebus mokomi. Va kaip, glaustai sakant.

      – Vis dėlto tu užkopei aukščiau negu tavo velionis tėtis, – tarė Ingrida Katelė.

      Ela jau buvo belipanti iš mašinos. Stabtelėjusi vėl nuleido užpakalį ant sėdynės ir įsistebeilijo į moterį.

      – Ką pasakėt apie mano tėtį?

      Katelė sustingo. Jos dešinė akis nervingai trūkčiojo, kai ją pasiekdavo šviesa.

      – Maniau, kad žinai, – tarė ji.

      – Ką žinau?

      – Kad Pavo Emilis, tavo tėvas, pažinojo Laurą Sniegę kadaise, prieš daug metų. Ir mus, Draugijos narius. Tavo tėtis visur dalyvaudavo su mumis. Smarkus bėgikas, tas skraidantis triušiogalietis. Pavo Emilis kadaise parašė Laurai Sniegei vieną kitą eilėraštį ir norėjo tapti Draugijos nariu. Bet jam nepavyko. Laura Sniegė iš tikrųjų labai mėgo tavo tėvą ir jo eilėraščius. Tačiau, jos manymu, tikrasis jo pašaukimas vis dėlto buvo bėgti, o ne rašyti.

      Ištraukusi maišelį su saldymedžio čiulpinukais Ingrida pavaišino Elą, tačiau toji atsisakė. Ingrida prisikimšo pilną burną saldainių ir ėmė neaiškiai veblenti:

      – Tavo tėvas buvo gabus, bet tau pavyko tai, ko jis nesugebėjo: tu padarei įspūdį Laurai Sniegei. Kaip žinoma, šįvakar lieki be mokytojos, kuri būtų paskubinusi įvykių eigą, tačiau ei – vis dar tebesi gabi. Juk didžioji rašytoja ir rašytojų kūrėja ne šiaip sau išsirinko tave iš visų tų, kurie ilgus metus stengėsi patekti Draugijon.

      Ela sėdėjo nejudėdama.

      – Ar turi visą savo mantą? – dirstelėjusi į užpakalinę sėdynę paklausė Ingrida Katelė. – Argi neturėjai rankinės? Šiaip ar taip, vieną tikrai atnešiau į mašiną…

      Ela linktelėjo galvą – ji dabar buvo tokia perpildyta ir apsunkusi nuo minčių, kad mergina negalėjo kalbėti. Parodžiusi Ingridai savo rankinę, ji staiga prisiminė, kad jos viduje tarp nosinės, piniginės smulkiems ir raktų guli maža oda aptaisyta knygelė.

      Žaidimo taisyklės.

      10

      Ela Milana ir Marjata Milana būtų apskritai pamiršusios Kalėdas, jeigu jos nebūtų buvusios pažymėtos visuose kalendoriuose.