Sniegė ir jos devynetas. Pasi Ilmari Jääskeläinen

iš rašomų pjesių, gulinčių jų darbastalio stalčiuje.

      Žiemys stengėsi būti kuklus, dėkingas ir mandagus rašytojas, rimtai žiūrėjo į savo gerbėjus, tačiau negalėjo niekam skirti dėmesio daugiau nei akimirką. Ak, jūs rašote pjesę? Puikus užsiėmimas. Tikiuosi, kad ją užbaigsite. Atleiskite, bet ką jūs manote: ar čia „Sacher“ tortas, ar paprastas pyragaitis? Beje, ar tie migdolai, glaistyti šokoladu, jau baigėsi?

      Porą kartų Žiemys vos neužšoko ant kito Draugijos nario, tačiau nepastebimas abipusis kurso koregavimas padėdavo išvengti susidūrimo.

      Čia jis pastebėjo Ingridą Katelę.

      Moteris švysčiojo visame regėjimo lauke, ir rašytojas Žiemys sudirgo įsisąmoninęs, kad perniek stengtųsi jos išvengti. Moters kuodas artėjo prie jo skersai salės kaip ryklio pelekas.

      Žiemys prisikrovė lėkštę ir išėjo iš menės. Galiniame kambaryje rado patogų tylų kampelį, kur galėjo toliau mėgautis švente.

      Ingrida Katelė pasirodė tarpdury.

      – Gal kur nors matei naująją mūsų pusdievę? – paklausė.

      Rašytojas Žiemys mostelėjo šaukšteliu ir murmtelėjo, kai glajus nukrito ant jo brangaus kaklaraiščio.

      – Elą Milaną? Tikriausiai kur nors tarp svečių. Ką tik buvau ją sutikęs.

      – O kaip Laura Sniegė? Dar nėkart nemačiau jos šiandien.

      Žiemys palietė sau smilkinį.

      – Migrena.

      – Ak, – tepasakė Katelė.

      Tada ji nuėjo prie židinio ir susigūžusi ėmė knaisiotis rankinėje.

      – Gal kolega rašytojas Žiemys turi degtukų? – pagaliau paklausė.

      – Kolega rašytojas jau neberūko, – atsakė Žiemys.

      – Oi, kokia naujiena! Vėliau pakalbėsim apie tai. Būtinai turiu įkurti ugnį ir sudeginti šias knygas.

      Rašytojas Žiemys dirstelėjo į Katelę. Moteris laikė ryšulėlį knygų, jos žvilgsnis buvo reikšmingas. Žiemiui visiškai nerūpėjo spėlioti, ką galėjo reikšti Ingridos Katelės žvilgsnis. Jis atsignybo pyragaičio ir šyptelėjo.

      – Knygų jaunimui autorė ir bibliotekininkė Ingrida Katelė degina knygas, ir vėl.

      Katelė pliaukštelėjo liežuviu.

      – Šią savaitę sudeginau jau keturias. Kaip manai, gal ką nors galėtų sudominti mano veikla?

      – Tikrai, – pritarė Žiemys. – Turbūt galėtų.

      – Tačiau ne tave.

      – Na, gal ir mane sudomintų, bet aš nepajėgčiau. Kiekvienam savo. Vieni kolekcionuoja drugius, tu degini bibliotekos knygas. Pažvelk į židinio atbrailą.

      – Kam?

      – Nagi degtukai. Klausyk, Ingrida, ar bent kiek išmanai gyvūnų psichologiją?

      – Kokių?

      – Šunų, tikriau sakant.

      Ingrida Katelė purkštelėjusi ėmė dėti knygas į židinį. Netrukus ugnis smagiai įsiliepsnojo.

      Išeidama Ingrida Katelė kiek apgailestaudama metė:

      – Jeigu tave, Marti, dar mažiau domintų visa, kas dedasi aplinkui, būtum neatskiriamas nuo odinės sofos.

      Rašytojas Žiemys mėgavosi vienatve, ramybe ir pyragaičiu, įdarytu ypač vykusiu marcipanų sluoksniu. Tuomet pastebėjo šalia savo kėdės atsiradusią Elą Milaną.

      – Och, labas vakaras, – pasakė Žiemys.

      – Ir tamstai labas, – pasveikino Milana.

      Rašytojas Žiemys padrąsinamai šyptelėjo merginai, atkreipė dėmesį į jos dailiai išlenktas lūpas. Pamanė, kad jas galėtų pritaikyti pagrindinei romano veikėjai, jeigu nenusibos jo rašyti.

      – Jaudinantis vakaras. Bent jau jums, manyčiau. Darsyk sveikinu – ir su gera novele, ir su statusu, kurį ji pačiai pelnė.

      – Labai ačiū.

      Žiemys toliau valgė pyragaitį, tikėdamasis, kad mergina sugrįš kitų svečių draugijon. Ji jau ėmė dirginti autorių.

      – Ar pastaruoju metu jums nepasitaikė kokių nors įdomesnių žaidimų, rašytojau Žiemy?

      – Ak, panelė pervertina mano sportinę būklę, – atsakė rašytojas Žiemys. – O gal turit galvoje dvasingesnius žaidimus – kaip šachmatai ir šaškės? Kilnūs, puikūs žaidimai. Liūdna, bet aš niekada nepamenu, kur kokiomis figūromis reikia eiti.

      Iš Elos minos jis bemat suprato, kad mergina kalbėjo ne apie visuotinai priimtus žaidimus, o apie Žaidimą.

      – Ai, turite mintyje Žaidimą, – pagaliau nenoriai prabilo Žiemys. – Kas jums papasakojo apie Žaidimą?

      Jis atsistojo lėtai, gana sunkiai ir padėjo tuščią lėkštutę ant antikvarinės komodos. Mergina susijaudinusi žvelgė į jį. Jis pasisuko į ją šonu, tikėdamasis, kad ji išeis. Užuot pasitraukusi, mergina priėjo dar arčiau, šiugždendama suknelę ir įžūliai šypsodama, apgaubta braškių aromato, lengvai apgirtusi.

      Komiškame romane „Slaptosios mintys“ Žiemys tokią laikyseną įvardijo kaip „smulkaus gyvūno kibumą“. Tame romane taip pat teigiama, esą „smulkaus gyvūno kibumą“ įveikti galima tik ilgai taikant „senos baržos“ metodą.

      – Arne Alkvistu pasivadinusi moteris užsiminė apie jį, – paaiškino mergina. – Ji pasveikino mane prisidėjus prie Draugijos ir paklausė, ar norėčiau sužaisti su ja porą Žaidimo kėlinių, ir tauškė dar visokius niekus. Paskui pamatė kažkokį pažįstamą ir nuėjo man nespėjus jos išklausinėti. Paklausiau apie tai Ingridos Katelės, ir ta atsakė, kad galėtų man paaiškinti, bet pirmiau turėčiau pasiteirauti tamstos, jei noriu gauti tinkamą atsakymą. Jūs, pasak Katelės, „labai domitės žmonėmis ir jų darbais“ ir mielai atskleisite man šios Draugijos nuostatas.

      Rašytojas Žiemys neaiškiai murmtelėjo ir ėmė sau niūniuoti. Jis užsimerkė. Paskui šyptelėjo, tarsi prisiminęs smagų anekdotą. Atsisukęs mostelėjo Elai Milanai smiliumi ir sustingo vietoje; akimirką pasirodė, lyg būtų norėjęs papasakoti kokią linksmą istoriją.

      Paskui jo veidas apniuko, pirštas nusileido ir rašytojas nusigręžė, tartum ką tik prisiminęs kažką be galo sunkaus.

      Kitas manevro tarpsnis turėjo būti išėjimas purtant galvą, nutaisius liūdną miną, tačiau Ela Milana išdygo priešais jį.

      – Mielas rašytojau Žiemy, perskaičiau viską, ką esate parašęs. „Slaptąsias mintis“ perskaičiau du kartus, tad vos pamačiusi atpažinau „senos baržos“ triuką. Ką ten Švitris Š. Šunakis sakė apie „smulkaus gyvūno kibumą“ ir kaip jį atremti?

      – Neturiu nė menkiausio supratimo, – atkirto rašytojas Žiemys. – Aš neskaitau savo knygų ir pabaigęs rašyti negalvoju apie jas. Niekada nesimokau mintinai citatų, juo labiau savų.

      – Argi tikrai?

      – Šiaip ar taip, nesuprantu žmonių, skaitančių knygas savo malonumui ir paskui gromuliuojančių knygos mintis. Popierius buvo išrastas kaip tik tam, kad žmonės neturėtų visų tų minčių laikyti galvoje.

      Ela Milana tarė:

      – Kaip jau yra, taip. Švitrio Š. Šunakio „senos baržos“ taktika manęs neveikia. Perpratau jūsų knygas geriau nei jūs pats.

      Žiemys gūžtelėjo pečiais.

      – Iš tiesų ir