Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes. Anders Rydell

ir pirmenybę teikė germaniškam instinktui.

      Knygoje Langbenas taip pat kuria romantišką mitą apie unikalias vokiečių liaudies sąsajas su žeme: „Žemės lopinėlį turintis ūkininkas jaučia tiesioginį ryšį su pasaulio centru. Taip jis tampa visatos valdovu.“

      Jis tai vadina „žemės dvasia“, turėdamas omenyje, kad stipriausia ši esanti tarp Reino ir Elbės.

      Pasak Langbeno, menininkai turi vadovauti vokiečių liaudies „transformacijai“. Tačiau kurti Vokietiją išgelbėsiantį meną gali tik tie menininkai, „kurie liko ištikimi juos sukūrusiai žemei“. Žydams tenka kaltė už, Langbeno manymu, Vokietiją ištikusį žlugimą.

      Langbeno teorijos buvo iškreipta rasistinė Nyčės idėjų forma, nuo kurios pats filosofas, tikėtina, būtų atsiribojęs. Nyčės santykis su rasėmis ir žydais yra gerokai sudėtingesnis. Kartais jis argumentuoja, kad Vokietiją gali išgelbėti tik rasių maišymasis ir naujas „slaviškas kraujas“. Kituose veikaluose sako, kad rasių maišymasis veda į išsigimimą ir socialinį nuopuolį. Toks pat dvilypumas būdingas ir jo požiūriui į Europos žydus. Būdamas Vagnerio aplinkoje, jis išsako antisemitines pažiūras. Vėliau, nutraukęs draugystę su kompozitoriumi, argumentuoja, kad žydai priklauso tauresnei ir stipresnei rasei, ir linki paties blogiausio visiems antisemitams. Dėl savo dvilypumo Nyčė nelabai tiko nacistams, nors kai kurie jų ideologai ir bandė pritaikyti jo idėjas. Kiti nuo jo tiesiog atsiribojo. „Nyčė buvo socializmo, nacionalizmo ir mąstymo, žvelgiant rasinės perspektyvos žvilgsniu, priešininkas. Atmetus šiuos tris dalykus jis galbūt galėtų būti puikus nacistas“, – rašo nacistų ideologas Ernstas Krykas (Ernst Krieck).

      Langbenas buvo tinkamesnis. Laikui bėgant jis sulaukė didesnio pasisekimo nei Nyčė – šis, būdamas gyvas, pardavė vos kelis savo knygų leidimus. Langbeno veikalą šlovino ne tik konservatyviai mąstantys, bet ir iškiliausios to laikotarpio kultūros pasaulio asmenybės, pavyzdžiui, meno žinovas Vilhelmas fon Bodė (Wilhelm von Bode), architektas Hermanas Mutezijus (Hermann Muthesius) ir jaunasis Karlas Ernstas Osthauzas (Karl Ernst Osthaus), vėliau tapęs vienu svarbiausių avangardinio meno judėjimo mecenatų. Knygą vertino intelektualai ir už Vokietijos ribų, pavyzdžiui, švedų rašytojai Augustas Strindbergas (August Strindberg) ir Ūla Hansonas (Ola Hansson). Pastarasis vėliau ją pavadino „pangermanizmo giesme“.

      Kūrinys ypač išpopuliarėjo tarp vidurinės klasės atstovų. Vėliau nacistų išplėtotų Langbeno idėjų sėkmę galima paaiškinti Vokietijos „ypatinguoju keliu“ XIX a. arba „istoriniu išskirtinumu“, kaip rašo Rut ir Karlsonas.

      Vokietijoje, skirtingai nei Anglijoje ir Prancūzijoje, vidurinei klasei nepavyko surengti liberalios revoliucijos, kuri galėjo pakeisti seną feodalinę visuomenės santvarką ir atverti visuomenę šiuolaikiniam pasauliui. 1848 m. revoliucija Vokietijoje pralaimėjo ir šalis dar kelis dešimtmečius gyveno tam tikra prasme viduramžių pasaulyje. Kraštas ir toliau liko susiskaldęs į mažas valstybėles. Feodalinės teisės čia egzistavo ilgiau nei kitose Vakarų Europos šalyse, industrializacija vėlavo. Drauge strigo politinė ir demokratinė pažanga. Toliau klestėjo feodalizmo atributai: paklusnumas, pagarba ir nuolankumas. Skyrėsi požiūris į darbą. Vokietijoje darbas daugiau buvo laikomas „garbinga pareiga nacijai“. Didžiausiu feodalinių prievolių, troškimo aukotis ir vokiškos darbo moralės garantu buvo karinė vadovybė. Karinė disciplina tapo pavyzdžiu visam visuomenės gyvenimui. Kitose šalyse buvo dažnai pašiepiama prūsų disciplina. Užsienio žiniasklaidoje išplito istorija apie Frederiką Vilhelmą Foigtą. Netikra kapitono uniforma persirengusiam smulkiam nusikaltėliui 1906 m. pavyko apgauti visą vokiečių kareivių kuopą ir įtikinti, kad padėtų jam apiplėšti Kiopeniko rotušę (dabar tai vienas Berlyno rajonų). Plačiai nuskambėjusi istorija prancūzų ir britų spaudoje tapo buko karinio autoriteto Vokietijoje iliustracija, kai paklusnumas būna svarbiau už sveiką protą. Vis dėlto istorija buvo populiari ir Vokietijos liberalų sluoksniuose, kritikuojant karinį visuomenės elitą.

      Kaip tik demokratinės ir liberalios idėjos vokiečių vidurinės klasės dažnai laikytos užsienietiškomis, svetimomis ir tiesiog nevokiškomis. Tai, kad XIX a. Vokietija pasirinko Sonderweg, ypatingą kelią, kuris vėliau paklojo nacizmo pamatus, pirmasis ėmė teigti vokiečių istorikas Hansas Ulrichas Veleris (Hans-Ulrich Wehler).

      Vis dėlto nacionalistai tą „atsilikimą“ traktavo kaip privalumą, unikalią vokišką savybę. Julius Langbenas prancūzų revoliucijos idėjas apie laisvę, lygybę ir brolybę laikė žydiškomis ir iš esmės svetimomis vokiečiams. Vokiečių kultūra buvo priešinama britų racionalizmui ir prancūzų civilizacijai, teigta, kad jos atstovaujami dalykai yra kur kas gilesni ir dvasingesni. Tai, ko neaprėpia protas, politika ir mokslas. Dvasingumas, jausmas, troškimas aukotis dėl aukštesnių tikslų. „Išlaikyti atstumą ir gebėti pakilti virš „vakarietiškų“ vertinimų iš tiesų buvo išskirtinė šios vokiečių ideologijos dalis“, – rašo istorikas Peteris Gėjus (Peter Gay).

      Idėjos ištakos siekia XIX a. pradžios Vokietijos romantikus. Prie gimstančio vokiečių nacionalizmo sutapatinimo su kultūros idealu nemažai prisidėjo filosofas Johanas Gotlybas Fichtė (Johann Gottlieb Fichte). Nuo 1807 m. Fichtė pradėjo seriją maištingų kalbų, klausantis gausiai Berlyno mokslų akademijos auditorijai. „Kalboje vokiečių nacijai“ Fichtė skatina vokiečius susitelkti. Jis aukština jų liaudies dvasią, kuri, jo manymu, skiriasi nuo kitų tautų dvasios. Fichtė mato vokiečių tautą išrinktąja: „Jums likimo buvo lemta sukurti Dvasios ir Proto karalystę bei įveikti pasaulį valdančią primityvią kūnišką jėgą.“ Pasak Fichtės, Vokietijai buvo lemta tapti pirmaujančia Europos nacija.

      Fichtė sakė kalbas Napoleono karų nusiaubtoje Vokietijoje. Iš pradžių liaudis sveikino Prancūzijos revoliucijos armiją, laikydama ją išvaduotoja iš mažų kunigaikštukų tironijos, bet netrukus paaiškėjo, kad vieną engėją keičia kitas. Susiskaldžiusios vokiečių valstybėlės buvo bejėgės prieš Napoleono armijas. Siautėdamas Napoleonas pasėjo panvokiško nacionalizmo sėklą, o Fichtė jai suteikė filosofinį pagrindą.

      Iš pradžių liaudyje paplitusios švietėjiškos prancūzų idėjos buvo atmestos kaip svetimos. Turėjo vykti dvasinis išsivadavimas. Buvo teigiama, kad amžinųjų tiesų reikia ieškoti ne moksle, o mene. Politinę revoliuciją turi pakeisti dvasinė. Vietoj ochlokratijos liaudis, estetiškai auklėjama, pakils virš materialios ir žemiškos politikos. Vokiečių romantikų idėjų pasaulio centre atsidūrė grožio garbinimas, tolygus beribiam susižavėjimui ir entuziazmui, o tuo vėliau visiškai pasinaudojo nacistai.

      1870–1871 m. Prancūzijos ir Vokietijos karo padarinys buvo Vokietijos suvienijimas vadovaujant Prūsijai ir stipri industrializacija bei ekonominis augimas. Šis laikotarpis Vokietijoje vadinamas Gründerzeit, t. y. „kūrimosi laiku“. Vos per porą dešimtmečių Vokietija iš žemės ūkio krašto virto viena pirmaujančių pasaulyje pramoninių šalių. XX a. pradžioje ji gamino 50 proc. elektros produktų pasaulinėje rinkoje. 1871–1911 m. Vokietijos gyventojų skaičius išaugo nuo 41 iki 65 milijonų. Berlyne gyventojų padaugėjo iki dviejų milijonų, tuo pat metu dėl sparčios urbanizacijos tuštėjant kaimams.

      Industrializaciją skatino ne iš apačios vykstanti raida, o tas pats mažas kunigaikštystes valdantis elitas, todėl vokiečių valstybės aparatas buvo persmelktas daugiau aristokratiškų nei liberalių vertinimų. Vokietijos modernėjimo kelias panašus į Japonijos. Šalies, kuri vėliau tapo nacistinės Vokietijos sąjungininke. Visai kaip Vokietija, Japonija buvo industrializuota vėlai ir staiga, veikiama išorinių veiksnių. Japonų aristokratija ir samurajai atsidūrė naujame valstybės aparate ir karinėje valdžioje. Abi šios šalys išlaikė feodalines valdžios struktūras tuo pat metu, kai kitos visuomenės dalys buvo pastūmėtos į ateitį. Abiejose buvo sukurta šizofreniška visuomenė, aprėpianti modernizaciją (ekonominę ir techninę pažangą), bet atmetanti modernumą (socialinę ir individualią raidą).

      Greita raida Vokietijos visuomenėje sukūrė didelę socialinę ir politinę įtampą.