Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes. Anders Rydell

pasislėpė. Dokumentai buvo sudėti į nežymėtą voką ir paslėpti slaptame Canderio kelioninio krepšio iš dirbtinės odos skyriuje, kuriame rasta ir jo juoda SS uniforma.

      Įrodymai privertė pasiduoti ir Johanmajerį. Kiek pasispyriojęs, jis nuvedė Trevorą-Roperį į galinį tėvų namo Izerlone kiemą, kur kirviu iškapojo sušalusią žemę ir iškasė butelį su paskutine dėlionės detale. Hju Trevoras-Roperis įminė mįslę. 1945 m. balandžio 29 d. dokumentas patvirtino oficialią Hitlerio mirties versiją.

      Adolfas Hitleris sudarė du testamentus: politinį ir asmeninį. Ilgame politiniame testamente jis išdėstė politinės savo veiklos istoriją nuo Pirmojo pasaulinio karo. Pranašavo nacionalsocializmo prisikėlimą ir paskyrė savo įpėdiniu Karlą Denicą.

      Asmeninis Hitlerio testamentas buvo trumpesnis, tačiau gerokai vertesnis dėmesio. Tik trijų puslapių ir visiškai paprastas. Hitleris keliomis trumpomis eilutėmis paaiškino, kad dabar, kai jo kova baigta, jis nusprendė susituokti su Eva Braun, ir jie pasirinkę mirtį vietoj kapituliacijos. Neturi būti jokio kapo, nepalikta jokių asmeninių daiktų. Paskutinis Hitlerio noras – jie turi būti sudeginti tučtuojau po savižudybės. Adolfas Hitleris norėjo, kad jo likimas būtų toks pats kaip Vokietijos. Kovo 19 d., likus iki savižudybės kiek daugiau nei mėnesiui, iš savo uždaro bunkerio jis per valstybės kanceliariją perdavė įsakymą, pavadintą, anot legendos, Romą sudeginusio imperatoriaus Nerono vardu.

      Nerono įsakymu Trečiasis reichas turėjo susinaikinti, Vokietija – būti sudeginta, išsprogdinta ir sudaužyta. Liaudis privalėjusi pasitraukti į pogrindį. Adolfas Hitleris nepripažino jokios kapituliacijos formos. Hitlerio pasaulėžiūroje vyko karas tarp rasių, ir čia egzistavo tik pergalė arba pralaimėjimas. Vokiečių liaudis pasmerkė save kaip tik antrajai alternatyvai. Berlyno gynybai vadovavo organizacijos „Volksturm“ sẽniai ir paaugliai. Nieko neturėjo būti palikta ateinančioms kartoms, išskyrus vienintelį dalyką, nurodytą Hitlerio testamente: „Mano paveikslai, kolekcijos, kurias supirkau bėgant metams, niekada nebuvo kaupti asmeniniais tiksliais, tik siekiant sukurti galeriją gimtajame mano mieste Lince prie Dunojaus. Nuoširdžiai noriu, kad šis troškimas būtų deramai įgyvendintas.“

      Paskutiniais mėnesiais, apimtas stiprėjančios paranojos ir depresijos, Hitleris vis daugiau laiko būdavo vienas, užsidaręs šviesiomis spalvomis dažytoje bunkerio rūsio patalpoje. Valandų valandas jis praleisdavo svajodamas apie miestą, kuris niekada nebus pastatytas, ir žiūrėdamas į jo modelį. Tai padėdavo trumpam pamiršti neišvengiamą galą.

      Sumontuotu prožektoriumi Hitleris galėjo simuliuoti saulėtekį ir įsivaizduoti, kaip ryto saulė atsispindi lėtai per Lincą tekančiame Dunojuje ir kyla tarp didingų baltų pastatų. Šį vaizdą jis troško matyti kasdien, kai jau nebebus fiureris. Čia ketino persikelti baigęs politinę karjerą, kai Vokietija bus išsikovojusi teisėtą vietą istorijoje.

      Kitoje upės pusėje Hilteris matė mauzoliejų, kuriame ilsėsis jo tėvai. Šiam pastatui įkvėpimo sėmėsi iš Romos imperatoriaus Hadriano pastatyto Panteono. Savo kapą taip pat ketino įrengti Lince, mieste, kur prabėgo jo jaunystė. Tą laiką jis vadino laimingiausiu gyvenime.

      Hitleris žvelgdavo į pagrindinę gatvę, išeinančią į kultūros aikštę – ji turėjo tapti kultūriniu Trečiojo reicho centru. Didžiuliuose neoklasicizmo stiliaus pastatuose palei pagrindinę gatvę planuota įrengti biblioteką, turinčią 250 000 knygų, grandiozinį 2 000 vietų operos teatrą ir austrų kompozitoriaus Antono Bruknerio vardu pavadintą koncertų salę.

      Hitleris ketino nugriauti didesnę Linco dalį, kad atsirastų vietos jo svajonei. Planavo paversti šį apmirusį pramoninį miestą Europos, vėliau ir viso pasaulio kultūros centru, Paryžiumi ar Florencija naujiesiems žmonėms. Miestas turėjo vainikuoti kultūrinę nacionalsocializmo didybę. Architektas mėgėjas Hitleris pats sukūrė pagrindinius eskizus ir juos tobulino kelis dešimtmečius. Vėliau du garsiausi nacistinės Vokietijos architektai Albertas Špėras (Albert Speer) ir Hermanas Gysleris (Hermann Giesler) pavertė juos tikrais miesto planais. Darbai jau buvo pradėti. 1940 m. pastatytas Nybelungų tiltas, pavadintas epinės poemos „Nybelungų giesmė“ vardu. Po to, kai 1938 m. nacistai aneksavo Austriją, pastatyta 10 000 naujų butų ir daugiau nei 50 000 žmonių persikėlė gyventi į Lincą, vadintą Fiurerio miestu ir tapusį viena iš naujųjų Trečiojo reicho sostinių. Darbai Lince vyko ir per karą, kai daugumos kitų miestų planai atsidūrė lentynose. Vien tik Linco modeliui užbaigti prireikė beveik penkerių metų. Hitleris vis norėjo ką nors pakeisti, patikslinti ar pasiūlyti. Hermanas Gysleris įrengė modelį bunkeryje tik 1945 m. vasario 13 d. Tą pačią dieną, kai ant Vokietijos kultūros miesto Dresdeno numesta 3 500 tonų padegamųjų bombų ir šis virto liepsnojančiu pragaru.

      Vėliau Gysleris pasakojo, kaip Hitleris, išvydęs modelį pirmą kartą, sužavėtas stovėjo priešais jį: „Niekada nemačiau jo tokio rimto priešais kokį nors modelį… Taip sujaudinto ir paskendusio mintyse.“ Hitleris sukvietė generolus, partijos lyderius ir kitus bunkerio lankytojus pasižiūrėti modelio, o tuo metu Berlynas buvo bombarduojamas.

      „Jis rodė modelį tarsi pažadėtąją žemę, į kurią rasime kelią“, – liudijo Gysleris.

      1945 m. kovą Hitleris kalbėjo gestapo vadui Ernstui Kaltenbruneriui (Ernst Kaltenbrunner): „Jei mudu nebūtume įsitikinę, kad po galutinės pergalės kare drauge pastatysime tokį naująjį Lincą, šiandien pat nusišaučiau.“

      Viena šio projekto dalis ypač traukė Hitlerį ir nepaleido jo. Bulvaro gale stūksojo Fiurerio muziejus. Meno muziejus turėjo ne tik prilygti Luvrui, Ermitažui ir Metropoliteno muziejui, bet ir pralenkti juos. Lankytojus ketinta priblokšti 150 metrų ilgio fasadu su marmurinėmis kolonomis. Viduje – didžiausia pasaulyje asmeninė Hitlerio meno kolekcija. Per karą ji neregėtai padidėjo. Du kartus per metus – per Kalėdas ir gimtadienį – Hilteris gaudavo įrištų naujų nuotraukų albumų su odiniais viršeliais ir šilko popieriumi atskirtomis fotografijomis. Jis uoliai vartydavo vėliausiai kolekciją papildžiusių meno kūrinių nuotraukas. Ten buvo garsiausių pasaulio istorijoje menininkų šedevrai: Mikelandželo, da Vinčio, Rembranto, Vermejerio, van Eiko ir tūkstančiai kitų darbų. Meno kūriniai, Hitlerio palikimas ateinančioms kartoms. Jo testamentas.

* * *

      Plyšys buvo toks siauras, kad pralįsti galėjo tik po vieną žmogų. Sprogimas užvertė tunelį ir dabar angą į kalno vidų saugojo druskos luitų, žvyro ir dulkių siena. Austrų kalnakasiams pavyko mažiau nei per parą paprastais kirtikliais iškirsti nedidelį plyšį netoli tunelio lubų. Pirmas ėjo Robertas Pauzis (Robert Posey), maždaug keturiasdešimtmetis karininkas iš generolo Džordžo Patono (George Patton) vadovaujamos III armijos. Pauzis buvo mažakalbis, kolegų laikomas vienišiumi. Nors augo paprastoje kaimo sodyboje Alabamoje, jam nusišypsojo laimė ir finansiškai remiamas ginkluotųjų pajėgų baigė architektūros studijas. Paskui sekė jo adjutantas, gerokai už viršininką spalvingesnė asmenybė. Linkolnas Kirsteinas (Lincoln Kirstein) buvo biseksualus, ekstravagantiškas kultūros specialistas, užaugęs turtingoje Bostono žydų šeimoje. Praėjus po karo pabaigos porai metų jis kartu su choreografu Džordžu Balančinu (George Balanchine) įkūrė baleto trupę „New York City Ballet“.

      Robertas Pauzis ir Linkolnas Kirsteinas priklausė vienam įdomiausių Vakarų sąjungininkų padalinių – Kultūros paminklų, dailės ir archyvų programai (The Monuments, Fine Arts and Archives programme), kuri sutrumpintai vadinta MFAA. Tai buvo speciali grupė, kuriai priklausė muziejininkais, profesoriais, bibliotekininkais, architektais ir meno ekspertais prieš karą dirbę puskarininkiai. Jų užduotis buvo apsaugoti Europos kultūros lobynus nuo sunaikinimo ir išgrobstymo, kalbant apie hitlerininkų ir savas pajėgas. Ateinančioms kartoms ši grupė buvo žinoma meno brangenybių medžiotojų vardu (The Monuments Men). Pauzis su Kirsteinu įžengė į kasyklą praėjus vos savaitei po besąlyginės nacistinės Vokietijos kapituliacijos. Vokietija buvo juodoji skylė, žlugusi galybė, priglobusi milijonus pabėgėlių. Nežinodami, kas jų laukia, Pauzis su Kirsteinu bandė apsiprasti su tamsa. Jie girdėjo gandus, bet nebuvo tikri, ar jais