Pašėlęs detektyvas. Juokingas detektyvas. StaVl Zosimov Premudroslovsky

paaiškinsiu jiems Sarakabalatanayaksoyodbski, kad negalima įžeisti pagyvenusių žmonių. Ottila užtikrintai atsakė ir susivyniojo rankoves.

      – O, Zyoma, jis nutarė įbėgti į mus, – už baravyką, sveikiausią iš jų ir pliką.

      – Pilka, vilkite ją į kibirą. – palaikomos plonos ir tatuiruotėse, nukreiptos į urną.

      – Aš sakau iškart, nuraminkite jaunus žmones, paskutinį kartą perspėju. – maloniai paklausė Klopas, pažvelgdamas į sveiko žmogaus akis. Jis paėmė jį didžiuliu šepetėliu už apykaklės ir, pakėlęs, patraukė į akis. Jis nusišypsojo ehidno ir staigiai įkvėpė. Jis atidarė akis, tarsi su vidurių užkietėjimu, ir išplėtė burną, tarsi norėdamas įkišti į burną Iljičiaus lemputę. Goonas paleido šepetį ir pasilenkė, abiem rankomis pagriebė savo kirkšnį.

      – Ahahhh!!!! – nuskendo visi aplinkui.

      Ottila nusileido ant kojų ir, sukramtydama, padarė antrą smūgį rutuliams, bet kumščiu.

      Jis minutę smūgiavo kumščiais į šipulius taip greitai, kad buvo sunku atskirti rankas ir galų gale smogė kulnu į Adomo obuolį kulno šuoliu. Raudonasis kaklelis lėtai krito į priekį ir kakta krito ant marmurinių grindų, sutraiškydamas viską, kas išeis į save. Ottila atšoko į vieną pusę, trūko kritimo. Jo homies išpūtė vėjas. Ir apskritai perėjimas buvo išvalytas nuo visokių laisvamanių – girtuoklių.

      Ancephalopathas atsistojo, atsirėmęs į virėjo petį.

      – Ačiū, apchi, globėja. Aš galvojau, apchi, aš čia numirsiu.

      – Kaip tu į tai patekai? Jie mane uždarė savaitei? Ir jūs jau taip nuskendote.

      “O jis pats?!” – pagalvojo Harutūnas, bet nieko nesakė. Ottila vėl pažvelgė į kūnišką ir atsiduso.

      O, Joškino katė, ką jie padarė su tavo puodeliu?

      – Taip, gerai, apchi, – Harutūnas mostelėjo ranka ir nusuko nusiminusį veidą: sulaužytą nosį, du pirštus po dešine akimi ir tris po kairiąja akimi, o ne vieną priekinį dantį. Žiaurus benamio ir gailestingo vieno žmogaus pasaulis. Senam žmogui labai sunku išgyventi šiame pasaulyje apačioje.

      – Hmm.. bet tu nenutuokai apie jų nosį?

      – Ne, tai net į galvą nekilo.. – Harutūnas lėtai pynėsi už Boso ir kramtė liežuvį kaip įprasta, – nors sustok! – sušuko jis, – akivaizdu, girdėjau, kad jis buvo nukrautas ant vario iki artimiausio priėmimo, o tie – jie mirė antikvarinėje parduotuvėje.

      – Kas tie? – sustojo Ottila.

      – Na, iš priėmimo punkto jie perdavė antikvariatui.

      – O kuriame?

      – O centriniame, už Kazanės katedros.

      – Eime. Ir tada staiga jie pardavė?

      Jie vis tiek išėjo iš Moso. Bana Nevskio prospekte. Dvizhuha. Ottila nuėjo prie tetos, stovinčios ant šaligatvio, ir paklausė:

      – O kur šūdas. Kazanės katedra?

      – Na?

      – Tai yra: įsikūręs.

      – Ar tu ne rusas? svečias ar kviestinis darbuotojas?

      – Ne. Aš esu rajonas.

      – matau. Eikite palei Nevskį, link Rūmų aikštės, o kairėje pusėje pamatysite katedrą.

      – ačiū. Sveikatos jums ir jūsų vaikams … – Prieš Bedbug padėkojo ir nuėjo su Incephalopath šaligatviu.

      Byla buvo sėkmingai baigta. Paminklas buvo grąžintas į savo vietą ir pastatytas pagal signalizaciją bei vaizdo stebėjimą.

      “Bedbug” ir “Incephalopath” iš Maršalo gavo padėkas kaip prizą ir pasirengimą tikėtis naujo verslo.

      Bedbugas sėdėjo savo kabinete ir, kalbėdamas su Incefalapat, su žmona ir vaikais, kalbėjo apie nuotykius, praleisdamas detales apie pažeminimą, kuris įvyko tyrimo metu. Žinoma, liūdni dalykai buvo praleisti ir pakeisti herojiškai fiktyviais veiksmais… Trumpai tariant, jie juokėsi su trenksmu…

      ATVEJAS №2

      KRAUJO OBJEKTAS

      1 APULAZAS

      Praėjo penkeri nuobodaus kolūkio gyvenimo metai, ir Ottila pradėjo girtis su “Intsefalapatom”, tiksliau, jis tyčia gėrė Clopą norėdamas turėti savo žmoną. Ir klaida galvoje, ji tinka. Taip, ir Maršalas neskambino.

      – Ei, aš sau paskambinsiu. – metė nagą ant kairiosios rankos, o plaktuką ant savo priešpilio, kur lygūs nagai, dešine ranka perdirbti. Jį sukrėtė “varpelio” skambėjimas ir pribloškė … – Bet jei jis man atsiųs? – Ottila apžiūrėjo savo buitinį kiemą, kur priešais jį buvo: vartai priešais jį, vonia į dešinę su kiemo sargybiniu šunimi, kvailai žiūrinčiu į savininką iš angos, pritvirtintos prie šoninės pavėsinės.

      – Polkan! – pašaukė Ottila. Šuo užmerkė akis. -Kel, – šuo suraukė ausį, – Jyat, Jyat! – Šuo užsidengė letena akis, -Kel Manda, Katyam James! – Šuo įlėkė į kabiną. – Čia, kalė! – Rusų kalba Klepas buvo nusiminęs. Buvo nusiminusi, bet neįsižeidusi. Galų gale moterys įžeidė, o vyrai nusiminė, pagalvojo jis ir tėvas. Bet jis nusiminė ir paėmė akmenį nuo gėlių lovos tvoros.

      – Polkanas. – strėlės, paėmė antrą ir riedėjo pirmas – Palkanas!! – strėlė, strėlė, -Polkan!!! – strėlės, strėlės, strėlės, – išeik iš bambos!!!! – strėlės, strėlės, strėlės, strėlės, strėlės ir kt., kol nebeliks akmenų gėlių krašte.

      – Aaaaaaaaaaaa!!!!!!!!! – šuo sumušė skausmą ir verkė. Net kaimynai girdėjo skruostikaulius. Ottila sėdėjo sėsliai ir iš plaučių iškvėpė deguonį. Toliau apžvalgoje jis matėsi už tvoros, o kairėje – įėjimas į trobelės gyvenamąją dalį.

      – Ottila, jie atėjo pas tave! – sušuko nuo Isoldos slenksčio. Kuklys apsisuko. Žmona įsitempė į duris. Iš po sijono staiga pasirodė mielas Izi veidas. Jam jau buvo septyniolika. Ir ji saldžiai šypsojosi kaukazietiškomis akimis.

      – Ką tu ten veiki? – paklausė priblokštas tėtis – biologinis patėvis.

      – Na, išeik iš po sijono! – Ji papuolė ranka į galvą ir nusuko galvą į save. Baska dingo.

      – Paskambink jiems čia. Ottila atsakė ir, paėmusi nagą į kairę ranką, pradėjo plaktuku tiesinti.

      Iš toli trobelėje pasigirdo baisus, nuobodus troškulys. Netrukus pasirodė “Incephalopath”, tempiantį nusikaltėlį kaklu. Jis patraukė jį prie prieangio ir įmetė į namų ūkio kiemo centrą. Nusikaltėlis kaip kamuolys riedėjo į centrą.

      – Kas tai? – paklausė saulės nužudyta Ottila.

      – Čia, čia, užtaisas. Oho! Sugautas, apchi, akte. Oho. Oho.

      – Ką jis padarė? – nenoriai paklausė apylinkės.

      – Jis, jis, apchi, kanapėje numeta, apchi, supranti.

      – Kaip čia? – Kuklis pakėlė akis į vaikiną ir mechaniškai smogė jam nykščiu plaktuku. – Ai, šūdas!

      – Jis meluoja. – Sulaikytasis Idot sušvilpė Kolomiyytso, Pankrato sūnaus, Vietinių kazokų ir laukinės gamtos išsaugojimo Atamano, vardu.

      – Tau, Idot, ne buzu, laukas buvo ariamas. Atgailavo, tiesiog pataikė. Klopas barškėjo.

      – Taip, aš netrinu! – sušnibždėjo Idot. – “Kikas