Pašėlęs detektyvas. Juokingas detektyvas. StaVl Zosimov Premudroslovsky

trobelės dalį, tyliai įėjo į virtuvę, iš šaldytuvo paėmė penkių litrų talpos moonshine skardinę. Konfiskuotas iš vietinio gudruolio. Jis prispaudė prie pilvo, tiesiog pasiėmė lėkštę, kurioje gulėjo silkės gabalas, įkandęs vieno iš namų ūkių. O gal šis senas ožys, Intsephalopath, kuris visą savo gyvenimą nebuvo valęs dantų ir buvo tiesiog sukandęs žandikaulį ėduoniu.

      “Todėl aš turėjau ėduonį, – šyptelėjo Klopa, – jis bučiavo Izoldą, Izoldą Izyu ir Izya nuolat bučiuoja mano lūpas penkiasdešimt keturis kartus, atvežtus iš mokyklos kartą ar du per metus. Tai nėra pedofilizmas, vienas ar du … – Bet Incephalopath dantys dažniausiai buvo juodi, kanapės ir šaknys nuolat kraujavo, tačiau Harutūnas skausmo visai nejautė. Šis DNR trūkumas jam visiškai nepadarė žalos, o netgi sėkmingai padėjo tyrime.

      Ottila susiraukė ir norėjo vėl padėti plokštelę į savo vietą, tačiau, gurkštelėjęs į stiklainį, jis nusprendė neneigti. “Moonshine” viską dezinfekuoja. Taigi jis persigalvojo ir nuėjo prie stalo. Virtuvėje buvo nedidelis televizorius, jis pakeliui jį įjungė. Taip pat pakeliui nuėjau prie dujinės viryklės ir atidariau keptuvės dangtį, stovėdamas ant galiuko. Iš kvapo išsekęs Ottila tiesiog apsvaigė ir jis iškart norėjo suvalgyti. Jis pasiėmė į spintelę: lėkštę, stalviršį, pipirų purtyklę, peilį, duoną, majonezą, grietinę, kefyrą, airaną, koumissą, kečupą, lauro lapą, puodelį, du šaukštus: didelius ir mažus, ir, stengdamasis sugauti pusiausvyrą, nuėjo prie stalo, atsikėlė ir pavargo: abi rankos buvo per daug, per daug apkrautos ir netgi reikėjo naudotis alkūnėmis. Viskas, kas rinkta, lėtai svyravo. Ottila nosimi bandė stumti plokštelę ant stalo, tačiau stalas buvo aukštesnis, jo alkūnės pradėjo brinkti. Ottila susikrovė ir paguldė viską ant kėdės. Tada jis susigraudino ir, stumdamas kėdę, kad galėtum pamatyti televizorių, stovėjo prie kėdės, kuri šiuo metu yra vėl kvalifikuojamas kaip veikiantis stalas, atsistojęs, pylė šimtą penkiasdešimt gramų mėnesienos į stoparą ir giliai iškvėpė, užpildė viską iškart vienu špagatu ir garsiai palydėjo. garsinis gurkšnis. Jis niurzgėjo kaip sena citrina, neskubėdamas griebė gabalėlį prikimštos silkės su visais penkiais ir nulaužė pusę kartu su kaulais. Kaulai įsirėžė į jo gomurį ir liežuvį. Jis sustingo, bet tada prisiminė tėvo jogą ir pamiršo skausmą, nes močiutės ar vaikai pamiršo raktus ir kitas smulkmenas. Kitas eilėje buvo sriuba. Sriubą sudarė šie ingredientai: žirniai, rauginti kopūstai, bulvės, kepti svogūnai su morkomis ant pomidorų pastos, minkšti kviečių ragai, manų kruopos, mišrus vištienos kiaušinis su pagauta lukšto gabalėliu, pirštas, suaugusio dydžio ir pagardintas vienu gabalėliu kaulų iš mėsos su venomis į keptuvės grindis. Mėsa, matyt, anksčiau buvo valgoma tokiu principu: “didelėje šeimoje… nespauskite”. Siurbdama jau išbrinkusią sriubą ir labiau panaši į arklius, Ottila priglaudė prie kaulo ir gyveno, atsargiai įsisavindama naujienas. Kitas skambučių centro numeris buvo rodomas televizoriaus ekrane:

      – Ir įdomiausias dalykas”, – tęsė diktorius,” … vienas mokytojas iš Irkutsko buvo Nikolajaus Vasiljevičiaus Gogolio gerbėjas ir tiesiog mėgdžiojo savo darbą, ypač darbą “NOS”. Visą gyvenimą taupiau pinigus kelionei į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas), kur buvo pastatytas paminklo ženklas su ilga nosimi ant vario lakšto, panašus į Gogolevskį. Bet Perestroika nutraukė visus planus; ji visas savo santaupas investavo į OJSC MMM ir, kaip milijonai indėlininkų, liko su spurgos anga. Atšilusi ir patyrusi platų miokardo infarktą, ji vėl ėmė taupyti pinigus kelionei į Sankt Peterburgą ir net slapčia paslėpė, naktį rinko šiukšlių statinėse ir prie šaligatvių tuščius butelius ir skardines. Ir dabar ilgai laukta svajonė išsipildė per dešimt metų. Į sostinę ji atvyko Sankt Peterburgo heroje. Tyrimo įstaigoje sužinojusi, kur yra ieškomas ir ilgai lauktas paminklas, ji skubėjo su daiktais viešajame transporte trimis persėdimais, kodėl su pervedimais? Tiesiog tai, kad Moskvichka sėdėjo prie informacijos stalo, o maskviečiai, skirtingai nei Pitertsevas, mėgsta siųsti kitu keliu, kaip šį kartą.

      Praėjus penkioms valandoms po ilgai lauktos vietos, ji apsižvalgė ir, neradusi nieko panašaus, nusprendė paprašyti šalia esančių patrulių būrio pareigūnų, kurie budriai žiūrėjo į migruojančius darbuotojus migrantus, ketinančius nuo jų atitraukti močiutes:

      – Mieli, – paskambino ji, viena iš jų atsakė ir atsisuko į ją: – Ar galėtum pasakyti, kur yra paminklas Gogolio NOS?

      – Ir štai, – darbuotojas pasuka galvą, – kažkur čia. -ir atkreipė dėmesį į pliką sieną ir ananasą: nuo apnašų ant sienos buvo tik skylės ir neišdildytas trafaretas, pavogtos plokštės dydžio su išgaubta žmogaus nosimi. Močiutė iškart mirė dėl širdies smūgio. Tuo mūsų perkėlimas pasibaigė. Visi geriausi. Kam

      Ottila išgėrė dar vieną taurę ir nuėjo miegoti. Tamsoje prie lovos jis nusirengė ir užlipo, kad aplenktų žmonos, kuri knarkė droseliu, pusę. Ji net nejudėjo. Kai jis užlipo virš savo žmonos ir buvo tarp sienos su žmona, jį apstulbino knarkimas ir vėjas iš mielosios pusės lūpų. Ottila giliai įkvėpė oro ir pakėlė viršutinę krūtinės dalį, šiek tiek didesnę už galvą, užrišdama galvą jo galvos miegančiam rezginiui. Jis uždėjo ausį ant apatinės ir viršutinę ausį uždengė viršutine krūtinės dalimi. Knarkimas dingo ir jis atslūgo kaip kūdikis, šiltai ir jaukiai.

      Ryte jis pabudo sulenktas ant pagalvės. Žmonos nebuvo. Jis nuėjo į prausyklą ir, nusiprausęs, pasipuošė pilna apranga. Jis nuėjo prie “Strongpoint” įėjimo durų, paėmė rankeną ir… Šioje situacijoje durys iš jo atsivėrė ir trūktelėjo, tuo metu paspaudęs durų rankeną, tempdamas Ottila į “Strongpoint” erdvę, tarsi be svarbaus oro padaro. Jis nuskrido ir sudužo į žmonos kalną. Pilvas su krūtimis sušvelnėjo ir numetė priešakį atgal.

      – Ką tu? Izolduška!? – nustebęs paklausė jis skriedamas ir po to pajuto skausmą ant nugaros galvos, trenkdamas į grindis.

      – Nušluostyk kojas, aš ten nusiprausiu. ji lūkuriavo ir toliau šluostė grindis, lenkdamasi apatinę nugaros dalį, atgal į jį. Policininkas apėjo jos užpakalį, nušlavė kojas, nusiavė šlepetes triušio ausimis ir įėjo į kabinetą. Pirmas dalykas, kurį jis padarė, užlipo į kėdę, paskui prisėdo prie telefono ant stalo ir patraukė prie savo krašto. Jis pakėlė telefoną, atsisėdo ant stalo krašto ir uždėjo ant ausies. Jis surinko savo viršininko telefoną ir, purtydamas kojas, laukė, skaičiuodamas pypsėjimą.

      – Ulla! – išgirdo kitoje laido pusėje po penkiasdešimties tono.

      – Draugas maršalas? Tai vadina ponas Precinct generolas Klop.

      – Ahahh… tai tu? – Draugas Maršalas buvo nepatenkintas, – kaip viskas vyksta naujoje vietoje? Ilgai neskambinote, pradėjote pamiršti, kas jus maitina.

      – Ne, ką tu, Eximendijus Janis oglu Snegiryov. Tiesiog nebuvo jokios priežasties veltui trukdyti pagyvenusiai galvai.

      – Baska, sakai, nykštukas?

      U- … ne, atsiprašau, nuleisk galvą.

      – Gerai, išsiaiškinkime vėliau, apie pavaldinių ir savininkų etiką. Na, ką jūs turite, kažkas svarbaus?

      – Taip!!!

      – Ką tu klyk, pygiukas ne rusas?

      – Atsiprašau, taip.

      – Gerai, mes taip pat kalbėsime apie garsiai priimtino telefoninio pokalbio normos, priimtos per pirmąjį Maskvos ir Rusijos įstatymų leidybos asamblėjos svarstymą, ribas. Taigi, kaip jūs, Sneak Bug? Ir greitai eik, aš vėluoju į susitikimą.

      – Ar jūs vakar vakare žiūrėjote kitą Skambučių centro numerį?

      – Ne, aš turiu “DiViDishka”. O kas?

      – Sankt Peterburge nosies pavogtas paminklas.

      – O kas?

      – Norėčiau ištirti