Įsimylėję Italijoje. Мишель Смарт

nuvesti tiesiai į liūto guolį.

      Jai tereikėjo pasakyti ne. Taip būtų išmintinga. Tiesiog pasakyti ne. Jei Danieliui Pelegriniui taip svarbu su ja susitikti, galėjo atskristi į salą vien dėl pokalbio, o paskui būtų galėję pavakarieniauti viešoje vietoje. Ji galėjo pareikalauti ir jam būtų tekę paklusti.

      Bet nors Danielis turėjo daug ydų, buvo dėl sekso išprotėjęs niekšas, nesukantis galvos, ką pasiguldyti į lovą, nuojauta sakė, kad jis ne iš tų, kurie verstų moterį daryti tai, ko ji nenori. Į liūto guolį ją veda ne tam, kad patiektų kaip pietus.

      Ji išėjo iš lifto ir nusekė paskui administratorių plačiu koridoriumi prie durų, į kurias jis garsiai pabeldė.

      Jas tuojau atidarė žvitrus oficialia liokajaus uniforma apsirengęs vyras.

      – Labas vakaras, panele Bergen, – pasisveikino taisyklinga anglų kalba. – Ponas Pelegrinis jūsų laukia balkone. Ar galėčiau pasiūlyti ko nors išgerti?

      – Prašyčiau stiklinę vandens, – atsakė ji iš visų jėgų stengdamasi neapsvaigti nuo didžiulių apartamentų prabangos.

      Jai truputį palengvėjo, kad kartu bus liokajus. Gera žinoti, kad turės globėją, nors pati nesuprato, kam jo reikia.

      Administratorius palinkėjo gero vakaro ir Eva buvo nuvesta pro duris į šviesų erdvų kambarį, o tada į didžiulį balkoną, iš kurio atsivėrė nuostabi Karibų jūra, dabar tamsi ir spindinti žvaigždėmis. Kairėje buvo ovalus asmeninis baseinas, dešinėje – stalas, prie kurio patogiai galėtų sėdėti tuzinas žmonių, bet padengta tik dviem. Vieną iš dviejų vietų buvo užėmusi aukšta ir judri Danielio Pelegrinio figūra.

      Jis atsistojo ir ištiesęs ranką priėjo prie jos.

      – Eva, kaip malonu susitikti, – tarė.

      Plati šypsena veide nė iš tolo nepriminė pykčio, kurio apimtas prieš tris dienas pareikalavo sutvarkyti jam nosį.

      Neturėdama iš ko rinktis ji ištiesė ranką. Tikėjosi, kad trumpai paspaus, bet jis sugniaužė jos pirštus, timptelėjo arčiau ir pabučiavo į abu skruostus.

      Širdis šoktelėjo pajutus ant odos jos lūpas, vėl panirus į gaivų vyro kvapą, dėl kurio jos kūnas beprotiškai krūpčiojo.

      Pykdama ant savęs už tokį tuštumą ji apsidžiaugė bent jau neseniai nusipraususi.

      Danielis taip gerai atrodė ir gardžiai kvepėjo, vėl šypsojosi lengva, tirpdančia šypsena. Jis buvo švarus, tamsiai pilkos kelnės ir balti marškiniai nepriekaištingai išlyginti. Šiame viešbutyje viskas nepriekaištinga, taip pat ir svečiai. Stovėdama priešais nuostabiai kvepiantį neįtikėtinai gražų vyrą ji vėl pasijuto skarmaluota benamė. Kad ir kaip stengėsi išlaikyti prideramą išvaizdą, gyvenant stovykloje, kur tiek dulkių ir purvo, tai buvo neįmanoma užduotis.

      Eva apsidžiaugė, kai Danielis ją paleido, vos nepradėjo trinti delnų į džinsus, kad atsikratytų dilgčiojimo tose vietose, kur buvo prisilietę vyro pirštai.

      – Atrodo, kad tavo nosis gyja gerai, – pasakė bet ką norėdama suvaldyti plazdėjimą krūtinėje.

      Pabrinkimas buvo gerokai atslūgęs ir Evos tuštybė vėl blykstelėjo pamačius, kad jos užklijuoti pleistrai nepakeisti ir laikosi puikiai. Po kairiąja akimi buvo neryški mėlynė – vienintelis įrodymas, kad Danielis dalyvavo muštynėse. Evą tiesiog graužė smalsumas, kas gi buvo jo priešininkas. Papirktas Kabaljeroso biurokratas? Pavydus vaikinas?

      Ji sugebėjo šyptelėti.

      – Pas gydytoją buvai?

      Jis tik niekinamai numykė.

      – Nebuvo reikalo.

      Liokajus, beveik nepastebimai išėjęs iš terasos, grįžo nešinas padėklu su dviem aukštomis taurėmis ir dviem buteliais vandens.

      – Nežinojau, mėgstate gazuotą ar ne, todėl atnešiau ir tokio, ir tokio, – tarė jis dėdamas ant stalo padėklą. – Ar prieš patiekiant vakarienę ko nors dar atnešti?

      – Man nieko nereikia, dėkoju, – atsakė Eva.

      – O man dar vieną viskio, – paprašė Danielis. – Atnešk visą butelį.

      – Kaip pageidaujate.

      Kai liko vieni, Danielis pamojo į stalą.