Įsimylėję Italijoje. Мишель Смарт

ir purvas, kurio nepavyksta išvengti net ir nuolat valant. Štai taip stovėdama priešais jį Eva ėmė aiškiai justi šiurkščius savo džinsus bei marškinėlius, pajuto, kokia susivėlusi ant nugaros surišta plaukų uodegėlė.

      Kam ta išvaizda įdomi? – liūdnai pagalvojo. Čia juk pabėgėlių stovykla. Visas personalas nuolat pasiruošęs kišti rankas ten, kur prireiks. Rengtis kaip madingai fotosesijai būtų ne tik nederama, bet ir nepatogu.

      Tik šalia šio nepakenčiamo vyro ji pasijusdavo prasta ir nevalyva.

      – Sėdėk ramiai, – priminė Danieliui, kai šio koja vėl ėmė ritmingai judėti. – Beveik baigiau. Nušluostysiu tave ir galėsi keliauti. Vis tiek turėsi laikyti pleistrus apie savaitę, nepamiršk, kad jie turi būti sausi.

      Pasiėmusi antiseptinę šluostę ji švelniai nuvalė visus kraujo lašelius, nuvarvėjusius vėliau, kai pirmą kartą nuvalė jo nosį ir skruostus.

      Staiga užuodė Danielio kvapą: buvo pamiršusi neįkvėpti. Turbūt pats gardžiausias jos žinomas aromatas, primenantis tankius miškus ir prisirpusius vaisius – būtų tik nusijuokusi, jei kas būtų užsiminęs, kad ji gali būti tokia romantikė.

      Kaip toks nepakenčiamas vyras gali būti toks apdovanotas? Jo viename pirštelyje slypi tiek talento, kiek ji ir per visą gyvenimą nedrįstų tikėtis.

      Ir jo akys nuostabios – neįskaitomos žaliai rudos, nors ir ne tokios ryškios kaip šviežiai pamuštas paakys, – staiga įsmigo į ją. Žiūrėjo tiesiai jai į akis.

      Ji nenusisuko įkalinta jo žvilgsnio, prisivertusi sumirksėjo, pastūmė kėdę ir nušoko.

      – Atnešiu ledo maišelį akiai, – sumurmėjo sutrikusi, bet stengėsi neišsiduoti.

      – Nebūtina, – numojo Danielis. – Nešvaistyk resursų. – Iš vidinės švarko kišenės išsitraukė piniginę. Išėmė iš jos keletą popierėlių ir įspraudė jai į delną. – Čia išnaudotoms medicinos priemonėms atpirkti.

      O tada tiesiog neatsisveikinęs ir net nepadėkojęs išėjo iš palapinės.

      Tik atgniaužusi nuo Danielio prisilietimo tebedilgčiojančią ranką, Eva pamatė, kad jis įdavė dešimtį šimto dolerių kupiūrų.

* * *

      – Turi būti kita išeitis, – tvirtai pareiškė Danielis, pildamasis antrą taurę raudonojo vyno, ir taip suspaudė butelį, kad krumpliai pabalo. – Tu gali valdyti dvarą.

      Jo sesuo Frančeska, į kurią kreipėsi, tik papurtė galvą.

      – Negaliu, juk pats žinai. Mano lytis netinkama.

      – Negaliu vesti.

      Santuoka jam skamba lyg prakeikimas. Danieliui jos nereikia. Jis nenori. Visa suaugusio žmogaus gyvenimą vengė vedybų, vengė bet kokio įsipareigojimo.

      – Arba vesi ir valdysi dvarą, arba jis atiteks Mateo.

      Paminėjus klastingąjį pusbrolį Danielį apleido paskutiniai santūrumo lašai ir jis tėškė vyno taurę į sieną.

      Frančeska ranka sulaikė savo sužadėtinį Felipę, vaikiną iš specialiųjų pajėgų būrio, kuris jau ketino stotis. Tokiu pat ramiu balsu ji toliau kalbėjo Danieliui:

      – Jis – kitas vyriškos lyties paveldėtojas po tavęs. Pats žinai – tai faktas. Jei nevesi ir nepriimsi palikimo, jis atiteks Mateo.

      Stengdamasis susivaldyti Danielis giliai įkvėpė. Raudonas skystis varvėjo balta siena. Pažiūrėjus tinkamu kampu jis atrodė tamsus kaip kraujas, kuris pasipylė jam iš nosies, kai apimtas įniršio puolė Mateo. Abu apsikeitė keletu smūgių, būtų buvę ir dar blogiau, jei ne Felipė, kuris įsikišo ir juos išskyrė. Po ginčo pyktis ruseno Danielio širdyje tarsi gyvas padaras, tarsi susirietusi gyvatė, pasirengusi pulti pasitaikius menkiausiai progai.

      Mateo išdavė juos visus.

      – Turi būti koks nors legalus būdas apeiti paveldėjimo sąlygas, – tarė jis, o vynas, paklusęs traukos dėsniui, ėmė varvėti ant grindų.

      „Prieš įleidžiant naujus nuomininkus teks sieną perdažyti“, – išsiblaškęs galvojo Danielis. Apartamentai Pizoje priklausė jam, bet čia jau šešerius metus gyveno sesuo. Dabar ji išteka už Felipės ir išsikrausto į Romą, o jei Danielis nesugalvos kitos išeities, vesti teks ir jam.

      – Taisyklė pasenusi.

      – Taip, – pritarė Frančeska. – Visi tai žinome. Pietas stengėsi susitarti su patikos valdytojais, kad ją pakeistų, bet nėra taip paprasta, kaip tikėjomės. Patika plieno tvirtumo. Prireiks mėnesių, o gal ir metų, kad sąlygos būtų pakeistos, o kol lauksime, Mateo gali vesti Natašą ir perimti palikimą.

      Prakeiktas palikimas. Šeimos dvaras, apimantis šešių šimtų metų senumo pilį ir tūkstančius akrų vynuogynų, priklausė Pelegrinių šeimai ir jų palikuoniams nuo tada, kai princas Čarlzas Filibertas Pirmasis – pirmas maištininkas šeimoje – padėjo kertinį akmenį.

      Prieš kelis dešimtmečius šeima atsisakė titulų, bet pilis liko jų spindintis brangakmenis. Siekiant išlaikyti dvarą neišdalytą, buvo laikomasi pirmagimystės teisės, todėl jį visada paveldėdavo vyriausias vyriškos lyties palikuonis. Ta taisyklė pasirodė per silpna Emanueliui II, žiauriam ir išprotėjusiam princui iš devynioliktojo amžiaus, įtarusiam, kad jo vyriausias sūnus homoseksualus, todėl pridėjo skirsnį, tebegaliojantį iki šių dienų: vyriausias vyriškos lyties palikuonis gali paveldėti dvarą tik būdamas vedęs.

      Princas Emanuelis turbūt numatė, kaip toliau vystysis visuomenės papročiai, todėl skirsnyje apie santuoką akcentavo, kad žmona turi būti moteriškos lyties.

      Sena taisyklė niekada nebuvo sukėlusi keblumų. Juk visi galų gale susituokia. Taip jau elgiasi žmonės, tuo labiau aristokratai. Bet pasikeitė laikai ir papročiai.

      Kai mirė senelis, Danielis tebebuvo kūdikis, o turtą paveldėjo jo tėvas. Būdamas antras sūnus Danielis visada žinojo, kad po tėvo mirties dvarą perims Pietas. Tai jam visai patiko. Paveldo jis nenorėjo. Nemėgo senos vėjų košiamos pilies, kuri tik gėrė pinigus kaip ir vandenį, o dar labiau negalėjo pakęsti minties apie vedybas. Jautė savotišką priešišką pasitenkinimą galvodamas, kad visą gyvenimą praleis vienas, bus tikra rimto ir paklusnaus Pieto priešingybė.

      Tačiau Pietas mirė.

      Du mėnesius Danielis laikėsi įsitvėręs vilties, kad Pieto žmona Nataša galbūt laukiasi, o jei taip, ir jei gimtų berniukas, vaikas galėtų paveldėti dvarą, o Danielis galėtų toliau gyventi laisvą gyvenimą, kurį visada mėgo.

      Paaiškėjo, kad Nataša tikrai laukiasi, deja, tėvas ne Pietas. Vyrui kape nespėjus atšalti ji užmezgė romaną su pusbroliu Mateo, kuris nuo trylikos metų gyveno kartu su jais lyg brolis. Neištikimas niekšas pats pasakė Danieliui, kad Nataša laukiasi jo vaiko.

      Dabar prieš juos buvo du keliai. Arba Danielis pats susiranda žmoną ir atsisakęs taip branginamos laisvės paveldi pilį, kurios visai nenori, arba viską, ką taip brangino tėvas ir brolis, paveldės išdavikas pusbrolis.

      Sukandęs dantis Danielis pasukiojo sprandą galvodamas apie motiną, jos meilę ir pasididžiavimą šeima ir dvaru, į kurį ji atitekėjo sulaukusi vos devyniolikos.

      Taip išeina, kad kelias tėra vienas.

      – Turiu vesti.

      – Taip.

      – Ir greitai.

      – Taip. Ar turi kokią kandidatę? – tyliai paklausė Frančeska.

      Ji žinojo, kaip brolis nekenčia vedybų. Frančeska teisiniuose dalykuose gaudėsi dar geriau nei Pietas. Jei ji nesugalvojo, kaip neleisti Mateo visko pasiimti, reiškia, tai neįmanoma.

      „Kada nors taip ir bus“, – mintyse prisiekė Danielis.