Įsimylėję Italijoje. Мишель Смарт

sterilūs pleistrai, kuriuos taip atidžiai užklijavo Eva, žaizda gijo puikiai. Danielis prisiminė, kaip kaskart pažvelgus į jį blykstelėdavo krištolinės mėlynos akys.

      Prieš mėnesį, per pirmą kelionę į Kabaljerosą Eva buvo jo vertėja. Suniokotoje saloje, kur vyravo ruda suplakto purvo spalva, ji švytėjo tarsi švyturys naktyje. O gal, tiksliau, jos raudoni plaukai, kuriuos nešiojo susirišusi į uodegėlę. Tokio raudonumo atspalvį turbūt galima rasti tik buteliuke, – tikras kontrastas baltai odai, kurią Eva turbūt nesustodama tepliojo kremu nuo saulės su didžiausia apsauga, kad išlaikytų tokį baltumą. Kontrastas buvo toks patrauklus, kad Danielis negalėjo įsivaizduoti, kaip kokia kita spalva, net ta, kuria apdovanojo gamta, galėtų merginai tikti labiau.

      Net dėvėdama aptriušusius džinsus ir oficialius marškinėlius, Eva Bergen turbūt buvo pati gražiausia ir tikrai labiausiai žavinti moteris, kokią tik jis buvo sutikęs per visus trisdešimt trejus metus. Tačiau Eva jo nekentė.

      Pažvelgęs į susirūpinusį sesers veidą Danielis šyptelėjo puse lūpų.

      – Taip, – linktelėjo, – pažįstu tobulą moterį vedyboms.

      Po valandos išėjęs iš apartamentų pagalvojo: kad ir kas nutiktų, bent jau motina tokiu jo sprendimu tikrai bus patenkinta.

* * *

      Eva kantriai stovėjo eilėje prie personalui skirto dušo ir, kad greičiau prabėgtų laikas, žaidė telefonu. Stovykloje švarus vanduo ribojamas, todėl personalas su įkarščiu jį taupo. Eva įsigudrino nusiprausti apyšilčiu vandeniu per šešiasdešimt sekundžių kas tris dienas. Kaip ir kiti darbuotojai, ji jautėsi kalta ir kartu pajuto palengvėjimą susiruošusi išvažiuoti kaip kas trečią savaitgalį, jos laukė prabanga nuskristi į Agvadilją ir pagyventi viešbutyje.

      Ten ji tikrai valandas mirks kvapnioje burbulinėje vonioje ir netaupys vandens, išsidžiovins plaukus, susitvarkys nagus ir nusivalys odą visą laiką gniauždama kaltę dėl stovykloje apsigyvenusių žmonių, negalinčių nė porai dienų ištrūkti ir pasilepinti.

      Stovykloje netrūko vienintelio dalyko – mobiliųjų telefonų, atrodė, kad po tokį turi kiekvienas, net maži vaikai, kurie vargu ar turi antrą drabužių komplektą. Visi buvo pamišę dėl nemokamo žaidimo, kuriame reikia sprogdinti spalvotus burbuliukus. Technologijos sujungė visus stovyklos žaidėjus, pabėgėlius ir personalą, tiesiogiai varžytis vienam su kitu. Eva kaip ir visi kiti juto priklausomybę nuo žaidimo ir šiuo metu kaip tik ketino sumušti savo rekordą ir patekti į geriausių žaidėjų šimtuką.

      Kol žaidė laukdama savo eilės į skurdų dušą, greta staipėsi trejetas paauglių, kurie apsimesdami abejingi godžiai stebėjo žaidimą.

      Telefonas suvibravo rankose, bet ji nekreipė dėmesio.

      – Turėtum atsiliepti, – kreivai šyptelėjo Odnis – vyriausias iš paauglių.

      Jis dabar buvo devyniasdešimt devintoje vietoje tarp stovyklos žaidėjų.

      – Perskambins, – numojo Eva ir neva piktai dėbtelėjo į berniuką.

      Šelmiškai nusišiepęs Odnis pagriebė jos telefoną ir paspaudęs mygtuką prisidėjo prie ausies.

      – Čia Evos telefonas, – tarė. – Kur galėčiau jus nukreipti?

      Jo draugai garsiai sukikeno, Eva ir pati vos nenusikvatojo.

      – Angliškai? – pasitikslino Odnis pašnekovo, aiškiai nekalbančio ispaniškai. – Aš prastai kalbu. Norėtumėte Evos?

      Eva ištiesė ranką ir įrėmė į jį žvilgsnį.

      Pikdžiugiškai šypsodamasis Odnis ištiesė telefoną.

      – Tavo žaidimas neišsaugotas, – pasipūtęs paaiškino ir vėl visi nusikvatojo.

      Linksmu balsu, pilnu susižavėjimo stovyklos vaikais, mažyliais ir paaugliais, Eva pagaliau atsiliepė skambinusiajam.

      – Klausau.

      – Eva? Ar čia tu?

      Visas linksmumas dingo akimirksniu.

      – Taip, kas klausia?

      Ji gerai žinojo kas. Sodraus žemo Danielio Pelegrinio balso ir ryškaus akcento su niekuo nesupainiosi.

      – Čia Danielis Pelegrinis. Man reikia su tavimi pasikalbėti.

      – Paskambink mano sekretorei ir susitark dėl susitikimo.

      Sekretorės ji neturėjo ir Danielis tai puikiai žinojo.

      – Tai svarbu.

      – Man nerūpi. Nenoriu tavęs matyti.

      – Norėsi, kai sužinosi, kam man tavęs reikia.

      – Ne, nenorėsiu. Tu…

      – Vyras, turintis pasiūlymą, naudingą visai pabėgėlių stovyklai, – nutraukė Danielis.

      – Ką čia kalbi? – įtariai paklausė Eva.

      – Susitikime ir sužinosi. Pažadu, pasiūlymas vertas tavęs ir tavo stovyklos.

      – Kitas mano laisvas savaitgalis…

      – Aš pakeliui į Agvadilją. Pasirūpinsiu, kad man tave atgabentų.

      – Kada?

      – Šį vakarą. Kas nors atvažiuos po poros valandų.

      Ir padėjo ragelį.

      2

      Evai suspaudė širdį ilgo įvažiavimo gale pamačius prabangų viešbutį, į kurį ją atvežė Danielio vairuotojas. Į tą patį viešbutį Danielis buvo pasikvietęs ją vakarienės per „pasimatymą“. Ji įtarė, kad bet kuris kitas jam būtų per prastas. „Edeno“ viešbutis pats prabangiausias visoje saloje ir atitinka turtuolių reikalavimus. O Eva mūvėjo paprasčiausius džinsus ir vilkėjo juodus marškinėlius, kurių taip ir nepavyko išsilyginti, nes stovykloje dingo elektra. Nedovanotina būtų lyginti marškinėlius elektra, gaunama iš atsarginių generatorių, kai reikia pamaitinti tūkstančius žmonių.

      Kai Danielis ją atsivežė – jis iš tiesų malonėjo sėsti prie vairo – į šį viešbutį pirmą kartą, jai iškart pasišiaušė plaukai. Pasisuko į jį.

      – Žadėjai laisvą pokalbį apie ligoninę.

      Eva tikėjosi, kad jiedu pavakarieniaus viename iš daugelio garsiųjų Agvadiljos paplūdimio restoranų, tiekiančių pigų, bet puikų maistą, kur groja tranki muzika ir kur svetingai pasitinkamas kiekvienas atėjęs.

      – Taip ir bus, – ramiai atsakė Danielis, o ji dar labiau pašiurpo.

      Jie praėjo svečius, išsipusčiusius pačiais prabangiausiais drabužiais. Eva netiko čia kaip lemingas kiaulidėje. Vakarienė restorane pirmą kartą buvo tikras pažeminimas, bet dabar ji bent jau turėjo patirties, todėl į viešbučio atrijų įėjo tiesia nugara ir aukštai pakelta galva. Nesijaus prastesnė, nors net nusipraususi po dušu visas šešiasdešimt sekundžių, atrodo kaip skarmalė.

      Tiesiai prie jos priėjo viešbučio darbuotojas. Geriau įsižiūrėjusi Eva auksiniame atlapo segtuke po jo vardu pamatė pareigas – vyriausiasis administratorius.

      – Panele Bergen? – mandagiai pasiteiravo, buvo gerai apmokytas, todėl nosies nesuraukė.

      Ji linktelėjo. Pagalvojo, kad ją apibūdinti buvo nesunku: ieškok raudonplaukės, kuri labai išsiskirs.

      – Prašyčiau eiti su manimi.

      Lyg klusni avis ji nusekė iš paskos pro milžinišką krioklį, restoraną, kuriame vakarieniavo prieš mėnesį, pro krautuvėles ir kitus restoranus į liftą, kuriame net liftininkas buvo.

      Pavojaus varpai sugaudė tik tada, kai administratorius paspaudė viršutinio aukšto mygtuką.

      – Kur