Įsimylėję Italijoje. Мишель Смарт

>Išskirtiniai veikėjai, jausmų žavesys ir egzotiškas gyvenimas

      Romanas

      Vilnius

      2019

      Versta iš Michelle Smart, Buying His Bride of Convenience, 2017

      © Michelle Smart, 2017

      Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su

      „Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“

      Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

      Visos teisės į šį kūrinį saugomos. Šį leidinį draudžiama atkurti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn be raštiško leidėjo sutikimo. Už draudimo nepaisymą numatyta teisinė atsakomybė.

      © Miglė Puzarienė, vertimas iš anglų kalbos, 2019

      © Lina Noreikaitė, dizainas, 2016

      © Shutterstock.com, viršelio nuotrauka

      © „Svajonių knygos“, 2019

      © „Svajonių knygos“, skaitmeninė versija, 2019

      ISBN 978-609-03-0540-9

      „Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.

      1

      – Ar nepabūsi ramiai? – Eva Bergen pyktelėjo ant priešais sėdinčio vyro.

      Ji stabdė iš žaizdos ant nosies tiltelio tekantį kraują ir buvo pasiruošusi mažutes sterilias juosteles žaizdai suspausti. Procedūra būtų visai paprasta, jei jis netrepsėtų dešine koja ir nejudėtų visas kūnas.

      Vyras dėbtelėjo į ją prisimerkęs, dešinė akis buvo ištinusi ir violetinė.

      – Tiesiog užbaik darbą.

      – Nori, kad užklijuočiau, ar ne? Aš ne slaugytoja, man reikia susikaupti, todėl pasėdėk ramiai.

      Vyras sunkiai atsiduso, sukando dantis ir akis įsmeigė į tolumą jai už peties. Eva įtarė, kad jis įtempė ir visus kojų raumenis, nes pagaliau liovėsi trypęs.

      Giliai įkvėpusi Eva palinko į priekį kėdėje, kurią teko paaukštinti, kad pasiektų vyro veidą, tada sudvejojo.

      – Ar tikrai nenori, kad apžiūrėtų gydytojai? Manau, kad nosis lūžusi.

      – Tiesiog užbaik, – piktai pakartojo jis.

      Alsuodama pro burną, kad neįkvėptų jo aromato, ir stengdamasi neprisiliesti prie jokios kitos kūno dalies išskyrus nosį, ji užklijavo ant žaizdos pirmą juostelę.

      Nuostabu, bet net sulaužyta nosimi Danielis Pelegrinis sugebėjo atrodyti neįtikėtinai meilus. Vešlūs ežiuku kirpti tamsiai rudi plaukai nė kiek nesusivėlė, siuvėjo siūtas kostiumas dailiai prigludęs. Galėtų pažvelgti į veidrodį ir pamerkti savo atvaizdui.

      Danielis labai gražus vyras. Eva abejojo, ar kai jis pirmą kartą pasirodė prieš gerą mėnesį pabėgėlių stovykloje, bent viena padėjėja susilaikė neatsigręžusi. Čia jo antras vizitas. Prieš pusę valandos jis paskambino Evai ir net nepasisveikinęs paklausė, ar ši tebėra stovykloje. Jei būtų norėjęs paklausinėti apie ją, tai žinotų, kad Eva, kaip ir visas kitas personalas, butus turi stovykloje. Tada pareiškęs, kad jau atvažiuoja pareikalavo susitikti prie medicinos palapinės. Pokalbį baigė Evai nė nespėjus paklausti, ko jam reikia. Eidama iš aptriušusio administracijos pastato, kuriame dirbo nuo pat pradžių, medicinos palapinės link, atsakymą sumąstė pati.

      Kai Karibų salai Kabaljerosui pirmą kartą smogė uraganas Ivaras, labdaros organizacija „Mėlynasis traukinys“, jau ir taip plačiai veikusi nusikaltimų kamuojamoje šalyje, buvo pirmoji gelbėjimo tarnyba, įsteigusi čia tikrą stovyklą. Dabar, praėjus dviem mėnesiams po didžiausios kada šalyje matytos gamtos stichijos, nusinešusios dvidešimt tūkstančių gyvybių, stovykla tapo namais beveik trisdešimčiai tūkstančių žmonių, apsigyvenusių brezento palapinėse ir glaudžiai suręstose laikinose pašiūrėse.

      Kitos pagalbos organizacijos taip pat išplėtojo atskirus tinklus ir jų stovyklose gyveno panašiai tiek pat pastogės netekusių žmonių. Katastrofa buvo neįsivaizduojamo masto.

      Danielis buvo vieno didžiausių filantropų ir humanistų Pieto Pelegrinio brolis. Pietas išgirdo apie uraganą ir sužinojo, kad dar sudėtingiau pasidarė dėl to, kad uraganas nusiaubė didžiąją dalį salos ligoninių. Jis tučtuojau nusprendė, kad fondas salos sostinėje San Pedre pastatys naują, gamtos stichijoms atsparią daugiafunkcę ligoninę. O po savaitės Pietas žuvo malūnsparnio katastrofoje.

      Evai dėl netekties buvo labai liūdna. Nors buvo sutikusi Pietą vos kelis kartus, tačiau jį gerbė visa gelbėtojų bendruomenė.

      Ji ir likęs personalas nepaprastai džiaugėsi, kai Pelegrinių šeima panoro tęsti ligoninės statybą. Salos gyventojams verkiant reikia daugiau medicinos paslaugų. Gydytojų yra ir labdaros organizacijos, agentūros stengiasi iš visų jėgų, bet to neužtenka. Ir negali užtekti.

      Pieto sesuo Frančeska tapo naująja projekto vadove. Evai ji labai patiko, susižavėjimą kėlė jaunos moters ryžtas ir susikaupimas. Eva tikėjosi, kad lygiai taip pat susižavės ir merginos broliu. Kaip ir Pieto, Danielio vardas buvo plačiai žinomas pasaulyje, bet pripažinimą jis pelnė įkūręs architektūros bei statybos kompaniją, per pastaruosius penkerius metus daugiau nei kas kitas gavusią apdovanojimų už dizainą.

      Tačiau Danielis Evai visai nepatiko. Nors garsėjo geru humoro jausmu ir neeiliniu intelektu, pasirodė pasipūtęs. Tvirta, dabar jau sulaužyta nosis susiraukė nepatenkinta, kai atvažiavo į stovyklą jos paimti vakarienės – į pasimatymą, kur eiti Eva sutiko tik todėl, kad Danielis įtikino, jog čia net ne pasimatymas, kad tik reikia aptarti statysimos ligoninės investicijas, o ji esanti tikra šios šalies žmonių ekspertė. Nusiskraidino ją į septynių žvaigždučių viešbutį gretimoje rojaus saloje Agvadiljoje, penketą minučių uždavinėjo tinkamus klausimus, o visą likusį vakarą gėrė kaip pasiutęs, klausinėjo nepadorių dalykų ir begėdiškai flirtavo.

      Eva galėtų pasakyti, kad vieninteliai žavūs jo bruožai: išvaizda, kūno sudėjimas ir sąskaita banke. Kadangi jos imunitetas vyrams puikus, o dėl pinigų niekada galvos nesuko, šitie privalumai jai įspūdžio nedarė.

      Neįkainojama buvo jo veido išraiška, kai Eva atsisakė pasiūlymo važiuoti į apartamentus taurelės prieš miegą. Jai susidarė įspūdis, kad Danielis Pelegrinis nepratęs prie žodžio ne iš priešingos lyties atstovių.

      Net neatsisveikinęs pasiuntė vairuotoją nuvežti jos atgal į aerodromą. Tada matė Danielį paskutinį kartą, bet prieš dešimtį minučių įėjusi į medicinos palapinę rado jį ten jau laukiantį jos. Buvo akivaizdu, kad kažkas užvožė jam per nosį. Eva susimąstė, kas galėjo taip pasielgti ir kaip įmanoma jį surasti, nupirkti išgerti.

      – Aš tau ne slaugė, – atkirto Eva, kai Danielis paliepė sutvarkyti.

      Jis gūžtelėjo plačiais pečiais, bet be dirbtinės šypsenos, kurią Eva prisiminė iš pasimatymo.

      – Tik kraujavimą sustabdyk. Neabejoju, kad esi ne kartą tai mačiusi, todėl turėtum bent iš tolo numanyti, ką reikia daryti.

      Eva ne tik numanė. Įdarbinta koordinatore ir vertėja ji, kaip ir daugelis ne medicinos darbuotojų, dažnai ateidavo padėti medikams, kai prireikdavo dar vienų rankų. Vargu ar jai užteko pasitikėjimo lopyti sulaužytą nosį, tuo labiau pasipūtėlio milijardieriaus, kurio kostiumas turbūt kainuoja daugiau nei vidutinis metinis Kabaljeroso gyventojų atlyginimas, jei tik šiems pasisekė išvis turėti darbą.

      – Pakviesiu kurią nors slaugę arba…

      – Ne, jos užsiėmusios, – nutraukė Danielis. – Sustabdyk kraujavimą ir aš dingsiu iš čia.

      Eva ketino ginčytis, kad ir ji užsiėmusi, Danielio elgesys pasirodė keistas, todėl ji stabtelėjo. Švelniai prilipdžiusi ant nosies antrą pleistrą pagalvojo, kad jis primena suspaustą spyruoklę. Ji užjautė