Kai meilė atima protą. Victoria Dahl

paprasčiausiai nueinu į „Ann Taylor“ parduotuvę ir leidžiu jiems įsiūlyti man drabužių. – Dženė parideno paskutinį akmenį į ratą aplink laužą ir nusivalė smėlėtus delnus. – Šiaip ar taip…

      – Kodėl ji vis dėlto nusprendė mesti kulinariją?

      – Nežinau. Paskutinį kartą su Ana kalbėjau lapkritį, kai ji pildė prašymus į kulinarijos mokyklas.

      Dženei knietėjo pakeisti temą, bet ji nenorėjo sukelti draugei įtarimo.

      – Ji pati nieko nesprendė. Anos tėvas manė, kad virtuvės reikalų išmanymas pravers moteriai, kuri vieną dieną valdys tuziną prabangių viešbučių, tačiau tapti virtuvės šefe dukra galėtų tik per jo lavoną.

      – Oho. Šito nežinojau. Kaip ji laikosi?

      – Gerai. – Dženė prisivertė šyptelėti. Su Kloja Ana niekada nebuvo tokia artima kaip su Džene. Ir puiku, antraip nebūtų galėjusi nuslėpti šitos košės. – Nustok klausinėti! Nejaugi tau neužtenka manęs?

      – Užtenka. Be to, Ana tikriausiai nenustygtų ten, kur nėra mobiliojo ryšio. Nors sprendžiant iš to, ką papasakojai, atostogos jai praverstų.

      Dženė atsistojo ir nusibraukė nuo kojų smėlį.

      – Prie kopų pastebėjau į krantą išplautų šakų. Tuoj grįšiu.

      Kloja nieko neįtardama atsigulė ant smėlio, o Dženė lengviau atsikvėpusi nužingsniavo tolyn. Ji niekada nemokėjo meluoti ir apgaudinėti. Kai vaikystėje pabandydavo, užtekdavo vieno griežto tėvo žvilgsnio, ir Dženė palūždavo, apsižliumbdavo ir prisipažindavo. Rodos, ir dabar akyse telkėsi ašaros. Bet prisipažinti jau per vėlu. Nebėra prasmės. Kloja privalo gyventi toliau, ir Dženė jai padės. Ana to nesupranta. Ji bandė įtikinti Dženę, kad ši saloje viską išklotų. Dženė apsimetė rimtai svarstanti, bet iš tiesų tenorėjo pakasti tiesą kuo giliau po žeme, kur jos niekada nepasiektų saulės šviesa.

      Dženė paslapčia atsigręžė ir per petį žvilgtelėjo į Kloją – draugė tysojo ant smėlio, jos kūną glostė besileidžiančios saulės spinduliai. Kloja nusipelnė vėl būti laiminga, ir Dženė yra pasiryžusi jai padėti, net jeigu tektų meluoti visą likusį gyvenimą.

      Kad jau prakalbome apie laimę… Pasilenkusi paimti medžio šakų Dženė žvilgtelėjo į kaimyninę vilą. Tas vyrukas suraukęs kaktą tikrai stebi Kloją, tarsi įtemptai kažką mąstytų. Dženė piktai dėbtelėjo. Kažin, ką jis galvoja? Gal atpažino ją? Šitos kvailos kelionės tikslas – paslėpti draugę nuo smalsuolių, kad ji atsipūstų prieš išgirsdama kaltinimus – juk tai bus tikrų tikriausias košmaras. Sklinda kalbos, esą Tomas ne tik apsimetė mirusiu…

      Dženė norėjo, kad Kloja atsipalaiduotų prieš patirdama dar vieną sukrėtimą. Gal visos tos kalbos išsisems ir draugė nieko nesužinos?

      Dženė suėmė šakas į glėbį ir nuskubėjo atgal į vilą, viena akimi stebėdama greta įsikūrusį vyriškį. Jis tebespoksojo į Kloją rimtu veidu.

      Velniava! Ji norėjo, kad Kloja pasilinksmintų, bet kas, jeigu stumtelės draugę į glėbį vyrui, kuris pasirodys esąs reporteris? Dženei nespėjus susivokti, vyras atsistojo ir nužingsniavo per smėlį.

      Atsimerkusi Kloja pamatė virš savęs palinkusį vyriškį – jo veidas, apšviestas besileidžiančios saulės spindulių, atrodė bronzinis.

      – Sveika, – tarė jis.

      Kloja pakėlė galvą ir pasirėmė alkūnėmis.

      – Ir tau labas.

      – Aš Maksas Salivanas. Su broliu Eliotu apsistojome kaimyninėje viloje.

      Maksas ištiesė delną, Kloja pasilabino ir truktelėjo ranką leisdama suprasti, kad nori atsistoti. Maksas patraukė ją į save ir ji lengvai pašoko ant kojų.

      – Pastebėjau. Malonu susipažinti, Maksai. Aš esu Kloja. O ten Dženė. – Ji mostelėjo į draugę, kuri nešina glėbiu šakų artinosi taip greitai, lyg ketindama tuo ryšuliu atakuoti ką nors.

      Maksas žvilgtelėjo į šalį, tada paleido Klojos ranką ir žengė pasitikti Dženės:

      – Leisk, padėsiu.

      Kloja netikėtai pasijuto nusivylusi, kad Maksas iškart puolė prie draugės ir ištraukė jai iš rankų pagalius. Tikriausiai jam, kaip ir daugumai vyrų, Dženė patinka labiau. Gaila, bet, Klojos įsitikinimu, visą savo blondinės žavesį Dženė švaisto vėjais. Jei aplink atsiranda vyrų, ji tampa drovi – kuo daugiau dėmesio sulaukia, tuo labiau sutrinka. Bet gal šis jai patiktų? Ką gi – buvę nebuvę.

      Maksas nusišypsojo ir Dženės veide šmėstelėjo nerimas.

      – Čia Maksas, – užbėgo už akių Kloja. – Vienas iš mūsų kaimynų. Užsuko pasilabinti.

      – Labas, – numykė ji.

      Maksas pamerkė akį, numetė malkas netoli laužavietės, tada pakėlė nuo smėlio keletą šakelių ir įmetė į ugniavietę.

      – Damos, ir ką gi jūs veikiate Virdžinijos tyrlaukiuose? – paklausė iš naujo dėliodamas akmenis.

      – Nieko! – šūktelėjo Dženė. – Tiesiog ilsimės.

      Bendraudama su vyrais Dženė visuomet jaudindavosi, bet ne šitaip! Kloja metė į draugę klausiamą žvilgsnį, bet Dženė apsimetė nieko nepastebėjusi.

      Kaimynas išsėmė iš laužavietės dar kelias rieškučias smėlio ir liko tik tamsi drėgna žemė.

      – Mudu su Eliotu čia žvejojame, – jis įmetė penkis liaunus pagaliukus į duobę, tada uždėjo vieną didesnį ir pasilenkė žiebtuvėlio, kurį Kloja buvo palikusi prie akmenų.

      – Iš tiek didelės ugnies nebus, – panosėje sumurmėjo Kloja.

      Vyras linksmai į ją žvilgtelėjo, tačiau nieko neatsakė.

      – Kuo užsiimi gyvenime? – paklausė Dženė.

      Maksas kilstelėjo antakius ir Kloja pamatė jo tamsiai rudas akis. Gražios. Tada jis ėmė glamžyti prekybos centro lankstinuką, kurį Kloja buvo atnešusi prakuroms. Jos žvilgsnis nukrypo į tvirtas stiprias vyro rankas. Kokios dailios!

      – Darbuojuosi vandenyje, – atsakė jis.

      – Koks tai darbas? – Lyg ką įtardama Dženė nervingai prisimerkė.

      – Esu laivų tyrėjas.

      – Kur? – neatlyžo ji.

      Kloja rūsčiai dėbtelėjo į nemandagiai kamantinėjančią draugę – toji Maksui už nugaros parodė, kaip įsivaizduojamu fotoaparatu daro nuotrauką. Klojai teliko pavartyti akis ir pakraipyti galvą. Maksas tikrai nedirba viename iš tų paskalas spausdinančių laikraštpalaikių! Jis atrodo pernelyg normalus ir per daug raumeningas, kad devyniasdešimt procentų laiko zuitų aplink Los Andželo naktinius klubus. Be to, jam tarp dantų nesmilksta cigaretė.

      Palinkęs virš laužavietės Maksas stengėsi įdegti ugnį, kad ši nuo popieriaus peršoktų ant šakalių.

      Kloja krenkštelėjo.

      – Tikrai nemanau, kad po saulėlydžio sušilsime nuo tokios menkos liepsnos.

      Maži ugnies liežuviukai šokinėjo plonomis medžio šakelėmis ir pamažu ėmė rangytis ant storesnio pagalio.

      – Paskiau galėsi įmesti daugiau malkų. Bet jeigu pradėsi nuo mažos ugnies, geriau įsidegs.

      – Gal tu koks paplūdimio vakarėlių ekspertas?

      – Esu prisėmęs į trumpikes nemažai smėlio, – nutęsė vyras ir pagaliau pakėlė akis. Pamačiusi, kaip Maksui