Smegenų jungiklis: kelias iš depresijos. Arline Curtiss

taip kaip jūs ar jums brangūs žmonės to negali padaryti dabar. Bet užtikrinu jus, jog kiekvienas gali to išmokti.

      Ieškojau būdų, kaip ištrūkti iš depresijos

      Man, jaunai moteriai, sekėsi daugelyje gyvenimo sričių. Taigi negalėjau suprasti, kodėl mane taip dažnai užliedavo toks sekinantis beviltiškumo jausmas, kad per dienas nepajėgdavau išsiropšti iš lovos. Valandų valandas verkdavau, o apsupta mylinčių namiškių vis tiek jausdavausi vieniša.

      Žmonės, kurių niekada nekankino depresija ir kurie mano, kad jos galima atsikratyti spragtelėjus pirštais, net neįsivaizduoja, kokia tai nepakeliama kančia. Apsilankiau pas daugelį gydytojų − tikėjausi rasti geriausią sprendimą. Galiausiai lioviausi vaikščioti pas psichoterapeutus ir pati tapau viena iš jų.

      Grįžau mokytis į aukštąją mokyklą. Ten pagaliau supratau, kas man buvo negerai. Visiškai nežinojau, kaip veikia mano smegenys ir nervų sistema. Paslaptis ta, kad jeigu mūsų smegenys veikia blogai, vadinasi, patys to nesuprasdami, liepėme joms blogai jaustis.

      Mes tiesiog nesuprantame, kaip tas nelemtas daiktas (smegenys) veikia. Jei nežinome, kaip veikia prietaisas, o spaudome bet kokius mygtukus, galime visiškai jį sugadinti. Taip yra ir su smegenimis. Neteisingai elgdamiesi galime sutrikdyti jų veiklą, sukelti cheminį sutrikimą.

      Nepadės tai, apie ką net nenutuokiame

      Turėdami šiek tiek patirties, galime paspausti tinkamus mygtukus. Bet jei esame gilioje depresijoje ir neturime tam tikrų žinių, negalėsime pažvelgti giliai į savo vidų, iš tamsaus urvo išvaduoti širdies. Aš per daug laiko praleidau šiame baisiame urve.

      Nors kartais ir vėl būnu ten nublokšta, bet išmokau kiek įmanoma sutrumpinti šiuos vizitus. Daugiau nebeužsibūnu tame skausmingame minčių chaose. Kaip man tai pavyksta? Aš tiksliai žinau, kaip smegenys sukuria depresiją, tad puikiai išmanau, kaip ją sustabdyti.

      Depresinis skausmas – tai vienintelis skausmas, kurį dar ilgai atsimename. Jis ne tik išlieka atmintyje, bet ir pasikartoja daug kartų. Tai kažkiek panašu į pirminį potrauminio streso sindromą. Fizinis skausmas, psichologinė baimė, menkavertiškumo jausmas ir neviltis − visi šie dalykai tarpusavyje susiję. Jie įsikuria mūsų nervų dariniuose ir pradeda savarankišką gyvenimą, rodos, visiškai nepriklausantį nuo mūsų valios. Sakau rodos todėl, kad dažniausiai mes nė nepastebime, kaip tuo metu nukreipiame dėmesį nuo valios. Atkreipiame dėmesį tik į slogias mintis. Tačiau galime išmokti elgtis kitaip.

      Atsakymas – naujas mąstymo būdas

      Geriausia strategija kovojant su šia klastinga liga – išmokti užbėgti depresijai už akių. Kadangi depresijos sukeliamas skausmas yra pasikartojantis ir nekintantis, galime nujausti tai, kas įvyks, ir iš anksto pakoreguoti savo elgesį. Tokiu būdu galite nuolat miklinti protą ir atremti bet kokią depresiją. Kad ir kokia galinga ji būtų, ilgainiui suprasite, jog tai tik senas, negyvas sindromas, nesugebantis sukurti nieko nauja. Bet jūs galite − pasitelkdami minčių kaitymą.

      Minčių kaitymas leidžia atsiriboti nuo slegiančios nervinės struktūros ir sukurti naują. Taip tarsi nutiesiamas tiltas į protinius jūsų gebėjimus. Beveik akimirksniu galite grįžti į normalų gyvenimą. Tai, kad valios pastangomis įmanoma sukurti naują nervinę struktūra, jums gali pasirodyti nauja. Bet būtent tai darome įgiję šį naują gebėjimą, kuris pamažu tampa įpročiu.

      Dabar suvokiu, kad depresija manęs nekamuodavo dėl to, kad sirgau. Depresija kankindavo todėl, kad buvau neteisi. Depresija, pasitelkusi didžiulę baimę ir fizines kančias, labai lengvai suklaidina ir priverčia tikėti, kad nebegalime nieko padaryti. Mūsų būsena tampa panaši į lėtą mirtį. Negalime susikaupti. Dalykai, kuriais anksčiau mėgaudavomės, dabar atrodo beprasmiai. Tikime, kad praradome gebėjimą jausti, mąstyti ir mėgautis taip, kaip anksčiau.

      Tai netiesa. Nė viena mūsų nepaprastai sudėtingo proto dalelė nedingsta dėl nuotaikų kaitos. Kaip tik atvirkščiai: įsiplieskia ir pranyksta mūsų nuotaikos. Protas išlieka visiškai sveikas – su visu savo kūrybiškumu, intelektu, gebėjimu tobulėti. Ir netgi apimti gilios depresijos akimirksniu galime pažadinti visus savo proto gebėjimus. Šiuo sunkiu momentu tiesiog turime išmokti tinkamai elgtis.

      Neištrūkstame iš depresijos, nes esame išmokę klaidingai reaguoti

      Išsivaduoti iš depresijos galima išmokti, ir šį įgūdį turi milijonai žmonių visame pasaulyje. Greičiausiai tuos gebėjimus ir minčių techniką jie įgijo jau vaikystėje ir apie tai net nenutuokia. Tik daugelis jų yra įsitikinę, kad niekada nesusirgs depresija „kaip kiti žmonės“.

      Tuo tarpu milijonai žmonių, kuriuos kamuoja depresija, neturi šių paprastų, bet labai svarbių įgūdžių. Suaugusiam žmogui, norinčiam išlavinti šiuos įgūdžius, reikia šiek tiek pakeisti mąstymo įpročius. Prireiks nemažai sąmoningų proto pastangų. Bet nesijaudinkite − pratimai tikrai nesudėtingi.

      Jie padės suprasti skirtumą tarp atsakomybės savo protui ir atsakomybės už savo protą. Atsakomybę savo protui galime palyginti su atsakomybe tėvams, mokytojams ar viršininkui. Turime jiems paklusti ir daryti tai, kas liepiama. Ir visai nesvarbu, kad mums tai gali atrodyti kvaila.

      Lygiai taip pat yra su protu. Kai esame atsakingi protui, galvojame, kad turime sutikti su bet kokiu liūdesiu, neviltimi ar nerimu, kurį nervų ląstelės sukelia smegenyse. Užuot tai darę, galime išmokti patys būti atsakingi už savo protą. Galime išmokyti neuronus mąstyti ne mums žalinga, o naudinga linkme.

      Neįmanoma atsikratyti depresijos pasitelkus tik viltį ir pasitenkinimo jausmą. Mūsų smegenys tokiu būdu neveikia. Depresija yra biocheminis reiškinys, taigi ir sprendimas turi būti biocheminis. Bet tai nebūtinai reiškia, kad depresija išgydoma tik vaistais.

      Depresija netenka galios

      Pasitelkus minčių kaitymą beviltiškas sielvartas, kuris kadaise užėmė didelę mano gyvenimo dalį, nebegali manęs valdyti. Dabar depresiją įsivaizduoju tokią, kokia ji yra, − tai laikina proto struktūra, kurią sukelia cheminis smegenų sutrikimas. Žinau, kaip jos greitai atsikratyti naudojant tas pačias priemones, kurios ją ir sukėlė.

      Man prireikė kelerių metų, kol visiškai išlavinau šį įgūdį. Jis išugdomas kartojant. Aš galiu jus to išmokyti. Minčių kaitymas gali būti naudojamas kartu su jūsų jau pasitelktais depresijos gydymo metodais. Tai neturi jokio šalutinio poveikio. Minčių kaitymas gali ištraukti iš bet kokio depresijos tarpsnio. Reikia imtis skubių veiksmų, norint suardyti tą biocheminį sutrikimą, kuris ir sukelia skausmą.

      Norint perjungti smegenis, jums nereikia būti psichoterapeutu ar turėti ypatingų gabumų. Jūs, kaip ir aš kadaise, galite būti tik sutrikęs ir išsigandęs žmogus, praradęs viltį dar kada nors džiaugtis gyvenimu. Užtikrinu − galite vėl būti laimingas!

      Tai gali padaryti kiekvienas

      Kartais mano kritikai pareikšdavo: „Na taip, tu gali ištrūkti iš depresijos, nes esi psichoterapeutė.“ Atsakydavau: galbūt reikia specialiai pasiruošti norint išnagrinėti ir susisteminti informaciją, kuri vėliau būtų panaudota darbo procese. Bet kai procesas jau sukurtas, juo gali pasinaudoti kiekvienas. Šiuo atžvilgiu minčių kaitymas yra lyg žaidimas šaškėmis. Galbūt reikia specialių žinių norint jį sukurti, bet kai tai jau padaryta, net vaikas gali išmokti šio žaidimo.

      Apie pirmąją savo kelionę iš depresijos papasakojau knygoje Depresija yra pasirinkimas: laimėti kovą be vaistų. Ši knyga labiau filosofinė, trumpa autobiografija apie tai, kaip išsivadavau iš maniakinės depresijos be įprasto ir visuotinai priimtino gydymo vaistais. Tiesa, pavadinimą sugalvojo leidėja. Aš knygą būčiau pavadinusi Moteris, kuri savo protą iškeitė į žalią varlę. „Žalia varle“ pavadinau pirmąjį kažkada išbandytą minčių kaitymo pratimą.

      Minčių