Mes visi nesame kailyje. Karen Joy Fowler

Ilgainiui miestas ją užgožė ir nuplovė kartu su plėtros banga, dabar toje vietoje – vien akligatviai ir nauji namai, jokių laukų, daržinių ar sodų. O mes persikraustėme į druskinės formos namelį netoli universiteto, tariamai tam, kad tėtis galėtų pėsčiomis eiti į darbą. Būtent tą namą aš ir įsivaizduoju mąstydama apie namus, nors brolis namais laikė ankstesnįjį; išsikraustant jis iškėlė isterišką sceną.

      Druskinė turėjo statų stogą, ant kurio man buvo draudžiama lipti, mažą kiemelį ir stokojo laisvų kambarių. Mano miegamasis buvo mergaitiškai rožinis su languotomis užuolaidomis iš universalinės parduotuvės „Sears“, kol vieną dieną senelis Džo, mano tėvo tėvas, perdažė jį mėlynai – tuo metu buvau mokykloje ir manęs niekas neatsiklausė. Rožinės sienos – sapno nė vieno, melsvai nudažytos – parpi iki ryto, – paaiškino jis man, kai bandžiau protestuoti, matyt, klaidingai nutaręs, jog mane galima užčiaupti eilėraštuku.

      O dabar buvome trečiajame name: visur akmeninės grindys, aukšti langai, sienose sumontuotas apšvietimas, spintelės stiklinėmis durimis – erdvu, taisyklinga, minimalistiška, jokių ryškių spalvų, vien kakavinė, smėlinė ir dramblio kaulo. Ir vis dar – praėjus trejiems metams po kraustymosi – keistai tuščia, tarytum niekas neketintų čia užsibūti.

      Savo akmenėlius atpažinau, bet neatpažinau nei komodos, nei dygsniuoto pilko aksominio lovos užtiesalo, nei paveikslo ant sienos – mėlynos ir juodos makaliūzės, vaizduojančios lelijas ir gulbes, o gal jūržoles ir žuvis, o gal planetas ir kometas. Žeodos čia atrodė svetimos, ir aš spėliojau, ar tik nebus jos išdėliotos mano viešnagės proga, o man išvykus kaipmat sukrautos atgal į dėžę. Akimirką mane pagavo įtarimas, kad visa tai – įmantri apgaulė. Kai tik išvyksiu, tėvai sugrįš į savo tikrąjį namą, tą, kuriame man kambario nėra.

      Mama atsisėdo ant lovos, ir aš pasidėjau pieštuką. Tikriausiai buvo koks įvadinis, „apšildantis“ pokalbis, bet aš jo nepamenu. Greičiausiai: „Tavo tėvui skaudu, kai su juo nekalbi. Manai, kad jis to nepastebi, bet tu klysti.“ Šventinė klasika – lygiai kaip Nuostabus gyvenimas, be kurio per šventes irgi retai apsieiname.

      Galiausiai mama perėjo prie esmės.

      – Mudu su tėčiu kalbėjomės apie senus mano dienoraščius. Svarstėme, ką su jais daryti. Aš vis dar manau, kad jie asmeniški, bet tėtis tikina, kad jų vieta – bibliotekoje. Galbūt reikėtų juos sudėti į rinkinį, kurį paviešinti bus galima tik praėjus 50 metų po mano mirties, nors esu girdėjusi, kad bibliotekos tokių dalykų nemėgsta. Bet galėtume padaryti išimtį šeimos nariams.

      Buvau priblokšta. Mama beveik, nors ir ne visai, kalbėjo apie tai, ką mes absoliučiai, visais būdais stengėmės nutylėti. Apie praeitį. Atsakiau jai mechaniškai, garsiai besidaužančia širdimi.

      – Mama, daryk su jais, ką tik nori. Tėčio nuomonė neturi reikšmės.

      Ji metė į mane nelaimingą žvilgsnį.

      – Brangioji, aš neklausiu tavo patarimo. Nusprendžiau atiduoti juos tau. Tavo tėtis, ko gero, teisus sakydamas, jog kuri nors biblioteka juos priimtų, bet manau, kad jis prisimena juos moksliškesnius, negu jie iš tikrųjų yra. Šiaip ar taip, spręsti tau. Galbūt tu jų nenori. Gal dar nesi pasirengusi. Elkis, kaip patinka, prisilankstyk iš jų popierinių kepurių. Pažadu niekada nekamantinėti.

      Bandžiau jai atsakyti, bandžiau sugalvoti ką nors, kas pripažintų jos poelgio svarbą, bet neatskleistų temos. Netgi dabar, netgi žvelgiant iš daugelio metų perspektyvos, į galvą neateina joks tinkamas atsakymas. Tikiuosi, kad atsakiau jai ką nors malonaus, ką nors kilniaširdiško, nors vargu.

      Pamenu, paskui į svečių kambarį užsuko ir tėvas, nešinas dovanėle – sparnuota fraze, kurią prieš keletą metų buvo radęs laimės sausainėlyje ir išsaugojęs piniginėje, nes, kaip jis teigė, ta frazė neabejotinai buvo skirta man. Nepamiršk, tu visada esi mūsų mintyse.

      Būna akimirkų, kai praeitis ir atmintis apsitraukia migla, tarsi tai, kas iš tiesų įvyko, nėra taip reikšminga, kaip tai, kas turėjo įvykti. Migla staiga išsisklaido ir pasirodome mes: mano geri tėvai ir geri jų vaikai, dėkingi vaikai, kurie skambina vien tam, kad pasikalbėtų ir palinkėtų labos nakties su bučkiu, kurie laukia nesulaukia, kada šventėms parvažiuos namo. Suvokiu, kad tokioje šeimoje meilės nebūtina pelnyti ir neįmanoma prarasti. Vieną akimirką tokius mus ir regiu – visus mus. Atkurtus ir sutaisytus. Vėl susibūrusius draugėn. Tviskančius.

      Keturi

      Kad ir kokia buvau sujaudinta, niekas man neatrodė atgrasiau už mamos dienoraščius. Kokia prasmė nekalbėti apie praeitį, jeigu vis tiek laikai viską užsirašius ir žinai, kur tie puslapiai padėti?

      Mamos dienoraščiai – jų buvo du – pasirodė esą dideli kaip eskizų bloknotai, tik storesni ir perrišti senu žaliu kalėdiniu kaspinu. Man teko iškraustyti lagaminą ir susidėti jį iš naujo, o tada atsisėdus ant viršaus užtraukti užtrauktuką.

      Kažkuriuo metu, greičiausiai tada, kai Čikagoje persėdau į kitą lėktuvą, lagaminas pasipustė padus ir iškeliavo ieškoti nuotykių. Atvykusi į Sakramentą valandą prastovėjau prie bagažo karuselės, o dar vieną valandą prakalbėjau su krūva žmonių, pasižymėjusių švaria sąžine ir bjauriu požiūriu. Į Deivisą sugrįžau paskutiniu autobusu ir tuščiomis rankomis.

      Jaučiausi kalta: dienoraščius turėjau vieną nepilną dieną, bet vis tiek sugebėjau pamesti. Jaučiausi laiminga, nes bent kartą oro linijų bendrovė savo nekompetenciją panaudojo doram tikslui, ir galbūt – pati būdama niekuo dėta, tik pernelyg pasitikėjusi aplinkinių sugebėjimu dirbti savo darbą, – tų bloknotų daugiau nebepamatysiu. Jaučiausi išlošusi, nes nebereikėjo graužti vadovėlių.

      Užvis labiausiai jaučiausi pavargusi. Tik iškėlusi koją iš lifto išgirdau Džoanos Osborn „Vienas iš mūsų“ ir kuo labiau artėjau prie savo buto durų, tuo garsiau skambėjo muzika. Tai mane nustebino, nes tikėjausi, kad Todas (mano bendranuomininkas) negrįš iki sekmadienio, be to, žinojau, kad Todas yra vienintelis žmogus pasaulyje, kuriam nepatinka ši daina.

      Vyliausi, kad jis neturės ūpo kalbėtis. Paskutinį sykį, kai buvo išvažiavęs aplankyti tėvo, jiedu išsamiai pasikalbėjo apie viską, kuo tikėjo, ko norėjo ir kas buvo. Visa tai pasirodė taip nuostabu, kad Todas prieš miegą nusileido į apačią pasakyti tėvui, koks artimas jam jaučiasi. Tarpduryje jis nugirdo tėvą kalbantis su naująja žmona. „Ojetus, – šaipėsi tėvas. – Na ir dundukas. Visą gyvenimą abejojau, ar jis tikrai mano.“ Jeigu Todas parvažiavo namo anksčiau, tai tikrai ne dėl menkniekio.

      Atidariau duris ir ant savo sofos išvydau Harlou. Ji buvo įsisupusi į skraistę, kurią kadaise, kai sirgau tymais, man nunėrė močiutė Frederika, ir gurkšnojo mano dietinį limonadą. Ji pašoko pritildyti muzikos. Tamsūs plaukai buvo susukti į kuodą ir perverti pieštuku. Mačiau, jog kaip reikiant ją išgąsdinau.

      SYKĮ PER TĖVŲ SUSIRINKIMĄ darželio auklėtoja pareiškė, kad man būdingas asmeninių ribų nepaisymas. Privalau nekaišioti rankų, kur nereikia, sakė ji. Pamenu savo nuoskaudą išgirdus tuos žodžius. Garbės žodis, aš nė nenutuokiau, kad kitų žmonių nevalia liesti; tiesą sakant, maniau, kad kaip tik atvirkščiai. Bet aš amžinai darydavau tokias klaidas.

      Tai jūs man pasakykite, kas yra normali reakcija, kai pareini namo ir randi ten sėdintį vos pažįstamą žmogų. Buvau pavargusi ir nusitąsiusi. Taigi tik žiopsojau be žado it auksinė žuvelė.