Nematoma gija. Laura Schroff

buvo žmonės, kuriems jis labiausiai rūpėjo šiame pasaulyje. Matuojant išorinio pasaulinio standartais, galėtų pasirodyti, kad Morisu jie visai nesirūpino, bet šiame priešiškame mieste, tose prieglaudose ir socialiniuose būstuose, kuriuose pastogę rasdavo visokio plauko bepročiai ir smurtautojai, Moriso giminaičiai buvo vieninteliai jo užtarėjai. Jis puikiai žinojo, kieno pusę palaiko. Jis žinojo, kur jam saugiausia ir kur jis gali pasislėpti, jei ne nuo viso pasaulio smurto, tai bent nuo paties žiauriausio.

      Morisas matė, jog tie žmonės savotiškai jį myli. Ir žinojo: prireikus pagalbos, jis tikrai gali pasikliauti savo močiute.

      Vieną naktį, kai visa šeima gyveno vargingame socialiniame būste Vakarų dvidešimt aštuntojoje gatvėje Manhatane, Moriso mama negrįžo namo. Ir kitą naktį jos nebuvo. Namo ji negrįžo dvi savaites. Niekas nežinojo kodėl: vieną dieną ji buvo čia, kitą – jos nebeliko. Moriso seserys nusprendė, kad dabar jau gali savimi pasirūpinti pačios, ir nors buvo dar visai paauglės, persikraustė pas savo vyresnius draugužius. Moriso dėdės buvo kažkur išsibarstę, o močiutė Roza gyveno kitame socialiniame būste miesto pakraštyje.

      Taigi Morisas liko namuose vienas. Tada jam buvo vos dešimt. Naktimis berniukas trainiodavosi Parko aveniu ir plepėdavo su gatvėje dirbančiomis prostitutėmis. Vienas iš sąvadautojų, kurį čia visi vadino Žalčiu, priglaudė jį po savo sparnu.

      „Ei, mažiau, – užkalbino Morisą Žaltys. – Turiu tau darbelio.“

      Žaltys parodė Morisui, kaip privažiuoja vyrai ir susitaria su prostitutėmis. Jie sustabdo automobilius, merginos įsėda. Žaltys norėjo, jog jos ten neužsibūtų, greičiau grįžtų į gatvę ir susirastų dar klientų. Todėl liepė Morisui: „Jei pamatysi, kad tos kekšės mašinoje užtrunka ilgiau nei penkias minutes, pabaladok į langą ir pasakyk, jog atvažiuoja policija.“

      Morisas taip darbuodavosi kiekvieną naktį iki paryčių. Žaltys už kiekvieną kartą jam mokėdavo po dolerį, tad neretai berniukas per naktį užsidirbdavo ir šimtą dolerių.

      Tam tikra prasme, tai buvo pirmasis Moriso darbas.

      O vėliau, patekėjus saulei, jis išleisdavo pinigus, ir visada taip pat: valandų valandas žaisdamas kompiuterinius žaidimus žaidimų automatų salone Taimso aikštėje.

      Bet vieną rytą į jo namų duris kažkas pasibeldė. Buvo septinta valanda, Morisas ką tik sugrįžo iš savo naktinio darbo. Nusprendęs, kad atėjo kaimynas arba parsibeldė kuris nors dėdė, jis atidarė duris. Tačiau už durų stovėjo du kostiumuoti baltaodžiai vyrai. Vaikas užtrenkė ir greitai užrakino duris. Vyrai vėl ėmė baladotis.

      „Atidaryk! Mes tik norime su tavimi pašnekėti!“ – šaukė jie.

      Morisas puolė prie lango. Norėjo išlipti, bet prisiminė, kad gyvena tryliktame aukšte. Beldimas nesiliovė. Greitosiomis sugalvojęs, kaip išsisukti, Morisas atidarė duris.

      „Mes iš Vaikų teisių apsaugos tarnybos, – paaiškino vienas. – Turime tave palydėti iki vestibiulio.“

      Morisas nieko neatsakė ir tylomis nuėjo su jais. Tačiau sulaukęs tinkamos akimirkos, kai vestibiulyje vyrai sustojo paskambinti, berniukas pasileido bėgti.

      „Sulaikykite tą vaiką!“ – riktelėjo jie kažkam per radijo stotelę.

      Prasidėjo gaudynės. Nubėgęs iki kito kvartalo Morisas atsigręžė – vyrai jį vijosi baltu mikroautobusu. Morisas staigiai pasuko ir nuskuodė prieš eismą, kad automobilis negalėtų sekti jam iš paskos, bet jie pasuko už kampo ir laukė jo ten. Jis nulėkė į Penktąjį aveniu, kad jie negalėtų vytis, tačiau persekiotojai vis tiek neatsiliko. Kai jie per daug priartėjo, jis palindo po stovinčiu automobiliu ir tūnojo pasislėpęs, kol jie pravažiavo pro šalį. Bet vos tik vaikas išlindo, vyrai vėl jį pamatė.

      Jis lėkė pro Macy’s prekybos centrą, pro Rokfelerio centrą, pro Šv. Patriko katedrą. Pro tūkstančius jam abejingų vyrų ir moterų. Galiausiai atsidūrė Penkiasdešimt ketvirtojoje gatvėje, kur gyveno močiutė Roza. Morisas puolė į namą. Autobusiukas sustojo ir vyrai metėsi jam iš paskos. Laiptais jis lėkė į penktą aukštą, o jie lipo jam ant kulnų. Pribėgęs prie močiutės kambario Morisas pabeldė, jai atidarius, jis kone griūte įgriuvo per duris, bet vienas vyras spėjo sučiupti jam už rankos.

      „Mes iš Vaikų teisių apsaugos tarnybos, – prisistatė jis. – Šio berniuko motina sėdi kalėjime, todėl jis turi važiuoti su mumis.“

      Moriso močiutė išsitraukė „Betsę“.

      „Mano anūkas niekur nevažiuos.“

      Tokio argumento jiems pakako ir Morisas liko močiutės Rozos globoje.

      Kai Morisas man pasakojo apie močiutės Rozos dovanotą suktinę, jo balse nebuvo nė kruopelytės sarkazmo ar paniekos. Jam tai atrodė savaime suprantamas dalykas, tikra dovana, nuoširdi gerumo apraiška. Vadinasi, kažkas apie jį pagalvojo, o tai geriau nei priešingai – būti visų pamirštam, atstumtam, niekam nereikalingam. Berniukas nesuprato, kad tie nelegalūs kvaišalai nėra jam tinkama dovana. Tiesiog gyvenimas be narkotikų jam buvo nepažįstamas.

      Gavęs suktinę Morisas pakėlė ją prie lūpų, įtraukė ir užsikosėjo. Tada įtraukė dar kartą – ir dar labiau užsikosėjo. Močiutė Roza atėmė suktinę ir nuo tos dienos stengėsi kaip įmanydama saugoti Morisą nuo narkotikų. Tą akimirką ji kažką jame įžvelgė – jis jai pasirodė kitoks, ypatingas. Kaip ir man, kai pirmą kartą sutikau jį gatvėje.

      Baigę mėsainius, bulvytes ir kokteilius mudu su Morisu išėjome pasivaikščioti po Brodvėjų. Šįkart nenorėjau tiesiog atsisveikinti ir lengvai jį paleisti.

      „Morisai, gal tu norėtum susitikti ir kitą pirmadienį, vėl kartu pavakarieniautume? Nueitume į Hard Rock kavinę.“

      „Gerai, – sutiko jis. – O ar ten galima vilkėti tokius drabužius?“

      Pagalvojau, kad kitų jis greičiausiai nė neturi.

      „Galima, – nuraminau. – Tai susitinkame prie to paties kampo septintą, gerai?“

      „Gerai, panele Laura, – atsakė jis. – Ačiū jums už vakarienę.“

      Jis pradingo man iš akių, ištirpo vakaro tamsoje.

      Tik šįkart jaučiau, jog dar susitiksime.

      5. Beisbolo pirštinė

      Lygiai po savaitės nuo susitikimo su Morisu vėl grįžau prie Penkiasdešimt šeštosios gatvės kampo. Mano laikrodis rodė 7:02. Buvau įsitikinusi, kad Morisas pasirodys, nors iš tikrųjų dar mažai apie jį žinojau, galėjo atsirasti koks milijonas priežasčių jam neateiti. Pro šalį vakarienės ar kokteilių skubėjo kostiumais vilkintys vyrai ir moterys, avinčios aukštakulniais. Po septynių penkios, o Moriso vis dar nebuvo matyti.

      Bet po kelių minučių jis pasirodė nuo Brodvėjaus. Vilkėjo tą patį vyšninės spalvos treningą, tik nustebau pamačiusi, kad šįkart jis švarus. Kažkaip berniukas sugebėjo jį išsiskalbti. Nusiprausęs ir veidą, ir rankas – to nebuvo per pirmuosius mūsų susitikimus.

      Jis pasistengė atrodyti kuo geriau.

      Iki kavinės ėjome pėsčiomis. Anuomet Hard Rock kavinės buvo itin madingos. Ant sienų čia kabėjo gitaros, o mėsainiai buvo skaniausi visame mieste. Padavėja palydėjo mus iki staliuko. Pastebėjau, jog ji itin draugiška ir dėmesinga Morisui, tarsi būtų supratusi susiklosčiusią padėtį ir ne mažiau nei aš troškusi, kad jam šis vakaras būtų ypatingas. Ji padavė mums valgiaraščius ir Morisas įniko nagrinėti užkandžių ir pirmųjų patiekalų sąrašą.

      Kai jis galiausiai vėl išniro iš už valgiaraščio, paklausė: „Panele Laura, ar galiu užsisakyti kepsnį ir bulvių košės?“

      „Tu gali užsisakyti viską, ko tik nori.“

      „Gerai,