Nematoma gija. Laura Schroff

tamsiai mėlyną kepurę, senus darbinius batus ir dar kelis daiktus, sukištus į plastikinius maišelius, nors tarp jų tikrai nebūtum radęs tokių mums savaime suprantamų dalykų kaip šilta antklodė ar žieminis paltas. Miegojo jis ant grindinio grotelių virš metro linijos, tad gyvybę jam palaikė nuo pravažiuojančių traukinių sklindanti šiluma.

      Vieną dieną paklausiau, gal jis norėtų kavos. Stenas atsakė norįs – su pienu ir keturiais šaukšteliais cukraus, jeigu galima. Nuo tada kasdien eidama į darbą pakeliui atnešdavau jam kavos. Paklausdavau Steno, kaip jam sekasi, palinkėdavau sėkmės, kol vieną dieną jo tiesiog nebeliko, o grindinio grotelės ir vėl buvo tik grotelės, ne benamio guolis. Stenas paprasčiausiai pranyko iš mano gyvenimo, aš niekada taip ir nesužinojau, kas jam nutiko. Man buvo liūdna, kad jo nebėra, dažnai svarstydavau, kas jam atsitiko, tačiau gyvenimas tekėjo savo vaga ir ilgainiui lioviausi apie jį galvojusi. Nenorėčiau manyti, jog mano užuojauta Stenui ir kitiems į jį panašiems buvo paviršutiniška, vis dėlto, pridėjusi ranką prie širdies, turiu pripažinti: tai tiesa. Man jų bėdos rūpėjo, bet ne tiek, kad ką nors pakeisčiau savo gyvenime ir jiems padėčiau. Nesu jokia didvyrė geradarė. Kaip dauguma niujorkiečių, ir aš išmokau atsiriboti nuo pašalinių dirgiklių.

      O tada atsirado Morisas. Praėjau pro jį, nužingsniavau iki gatvės kampo, pasukau į Brodvėjų ir pusiaukelėje sustojau gatvės viduryje. Stovėjau ten sustingusi kelias minutes, priešais mašinas, laukiančias žalio šviesoforo signalo, kol mane pažadino nekantrus automobilių pypsėjimas. Apsisukau ir nuskubėjau atgal link šaligatvio. Nepamenu, ar apie tai galvojau, ar sąmoningai nusprendžiau apsigręžti. Tik atsimenu, kaip tai padariau.

      Dabar, po tiek metų prisiminusi tą dieną tikiu, kad prie Moriso mane patraukė stiprus nematomas ryšys. Vadinu jį nematoma gija. Pasak vienos kinų patarlės, toji gija jungia du žmones, kuriems lemta susitikti, nepriklausomai nuo laiko, vietos ir aplinkybių. Vienose legendose ji vadinama raudona lemties gija, kitose – likimo siūlu. Aš manau, jog kaip tik dėl tos gijos mudu su Morisu atsidūrėme ant to paties šaligatvio šio milžiniško miesto knibždėlyne – du žmonės iš aštuonių milijonų, kuriuos kažkas sieja ir kuriems lemta tapti draugais.

      Žinote, mudu nesame nei antžmogiai, nei itin dorybingi teisuoliai. Kai susitikome, buvome du žmonės, turintys sudėtingą praeitį ir trapių svajonių. Bet kažkaip atradome vienas kitą ir tapome draugais.

      O tai, patys įsitikinsite, iš esmės pakeitė mūsų gyvenimus.

      2. Pirmoji diena

      Patraukėme gatve į McDonald’s. Ėjome tylomis. Tai, ką dabar darėme – ėjome kartu vakarieniauti, nors buvome visiškai nepažįstami žmonės, suaugusysis ir vaikas, – atrodė keistai, mes abu tai puikiai suvokėme.

      Galiausiai neištvėriau: „Labas, aš Laura.“

      „Mano vardas Morisas“, – atsakė berniukas.

      Atsistojome į eilę. Užsakiau jam viską, ko jis norėjo – didįjį mėsainį, bulvyčių, tiršto šokoladinio kokteilio – ir sau to paties. Susiradome staliuką, atsisėdome ir Morisas puolė prie maisto. „Jis išbadėjęs, – pamaniau. – Galbūt net nežino, kada kitą kartą gaus pavalgyti.“Berniukui užteko vos kelių minučių ištuštinti padėklą. Pasisotinęs jis paklausė, kur gyvenu. Sėdėjome prie lango, pro kurį buvo matyti mano namas, todėl parodžiau ranka ir pasakiau: „Štai ten.“

      „Ar tu gyveni viešbutyje?“ – paklausė Morisas.

      „Ne, – paaiškinau, – ten mano butas.“

      „Kaip pas Simpsonus?“

      „Kalbi apie filmuką? Ne visai. Simpsonai gyvena nuosavame dviejų aukštų name, o manasis tėra vieno kambario butukas. Kur tu gyveni?“

      Prieš atsakydamas jis akimirką dvejojo, bet paskui prisipažino, kad gyvena socialiniame būste Vakarų penkiasdešimt ketvirtosios ir Brodvėjaus gatvių kampe.

      Negalėjau patikėti, jog jo namai vos per du kvartalus nuo manųjų. Mūsų pasaulius teskyrė viena vienintelė gatvė.

      Vėliau supratau: prisipažinęs, kur gyvena, Morisas parodė, kaip manimi pasitiki. Jis nebuvo pratęs pasitikėti suaugusiaisiais, o ypač baltaisiais. Jeigu būčiau geriau pagalvojusi, būčiau susivokusi, kad niekas niekada nesustojo su juo pasikalbėti, nepaklausė, kur jis gyvena, gražiai su juo nesielgė, juo labiau nevaišino vakariene. Ir kodėl neturėčiau kelti jam įtarimų? Iš kur jis galėjo žinoti, jog nesu socialinė darbuotoja, norinti paimti jį iš šeimos? Kai grįžęs namo Morisas vienam iš savo dėdžių papasakojo, kad kažkokia teta nusivedė jį į restoraną pavakarieniauti, šis įspėjo: „Ji nori tave pagrobti. Laikykis nuo jos atokiau. Ir nesitrink prie to kampo – ji gali sugrįžti.“

      Nusprendžiau turinti Morisui ką nors papasakoti apie save. Kažkas man kuždėjo, kad nusivesdama jį vakarienės pasielgiau tinkamai, bet kažkodėl jaučiausi ne itin smagiai. Juk jis dar visai vaikas, o aš – jam svetimas žmogus. Argi vaikai nėra mokomi nesikalbėti su nepažįstamaisiais? Gal taip elgdamasi peržengiau kokias nors ribas? Žinau, bus tvirtinančių, jog pasielgiau visai netinkamai. Atsakyti galiu tik viena: giliai širdyje tikiu, kad būtent taip ir turėjau pasielgti. Nors neabejoju – atsiras skeptikų, manančių priešingai. Todėl nusprendžiau, jog papasakojusi Morisui apie save, nebebūsiu jam visiškai nepažįstamas žmogus.

      „Aš dirbu laikraštyje USA Today“, – pasakiau.

      Buvo akivaizdu, kad jis neturi žalio supratimo, ką čia tauškiu. Paaiškinau, jog tai naujas leidinys, siekiantis tapti pirmaujančiu nacionaliniu laikraščiu šalyje. Papasakojau, kad mano darbas – parduoti reklamos plotą, nes tik taip laikraštis gali išsilaikyti. Aiškiau jam nepasidarė.

      „Tai ką tu darai per dieną?“ – pasidomėjo Morisas.

      Aha, jis klausia apie mano dienotvarkę. Trumpai jam pristačiau: skambinu dėl pardavimo, dalyvauju susirinkimuose, verslo pietuose, rengiu pristatymus, kartais – vakarieniauju su klientais.

      „Ir taip kiekvieną dieną?“

      „Taip, kiekvieną dieną.“

      „Ar kada nors praleidi bent dieną?“

      „Tik jei susergu, – paaiškinau. – Tačiau sergu aš retai.“

      „O ar būna dienų, kai to nedarai?“

      „Ne, nebūna. Toks mano darbas. Be to, man jis labai patinka.“

      Mačiau, kad Morisas taip ir liko nesupratęs, ką noriu jam pasakyti. Tik vėliau paaiškėjo, jog aš – pirmas jo sutiktas žmogus, turintis darbą.

      Tądien sėdėdama su juo prie stalo nežinojau ir dar kai ko. Net nenutuokiau, kad kelnių kišenėje jis turi peilį.

      Iš tiesų net ne peilį, o kanceliarinį peiliuką aštriais ašmenimis. Nukniaukė jį iš Duane Reade parduotuvės Brodvėjuje. Tai rodo, kiek mažai aš žinojau apie Moriso pasaulį, nes nė akimirką nesusimąsčiau, kad jis gali būti ginkluotas. Mintis, jog šitos mažos gležnos rankutės gali laikyti ginklą, paprasčiausiai netilpo man galvoje. Net nešmėstelėjo mintis, kad berniukas gali pasinaudoti ginklu, juo labiau kad ginklo jam reikia apsiginti nuo smurto, supančio jį iš visų pusių.

      Didžiąją vaikystės dalį Morisą labiausiai skaudino žmogus, davęs jam gyvybę.

      Moriso tėvo dažniausiai nebūdavo šalia, o kai pasirodydavo, jis padarydavo tiek žalos ir sukeldavo tiek nevaldomos maišaties, kad atsiriboti nuo viso to būdavo tiesiog neįmanoma. Tėvo vardas irgi Morisas, pavadintas jis taip buvo savo pražuvėlio tėvo garbei. Jam gimus, niekas nemokėjo taisyklingai šio vardo užrašyti, tad dėl įsivėlusios klaidos jis tapo Morysu. Ilgainiui žmonės jį pradėjo vadinti tiesiog Kairiu, nes, net ir būdamas dešiniarankis, savo varžovus ant menčių jis paguldydavo smūgiu iš kairės.

      Morysas netraukė nė