Nematoma gija. Laura Schroff

o kita ją vejasi su plaktuku rankoje. Viena – jo tėčio draugė. Kitos, nešinos plaktuku, jis nepažįsta.

      Berniuko gyvenimas – tikras pragaras. Jam šešeri. Visas kūnelis nusėtas raudonomis patalinių blakių įkandimų žymėmis. Dėl prastos mitybos iš jo vien kaulai ir oda belikę. Iš alkio net skrandį sopa, bet tai jam jokia naujiena. Kartą, kai jis buvo vos dvejų, skaudėjo tiesiog nepakeliamai, tad maisto jis nuėjo ieškoti konteineryje, prisivalgė žiurkių išmatų ir jam reikėjo išplauti skrandį. Gyvena jis ankštame apšniaukštame tėvo butuke apleistoje Bruklino dalyje, miega vienoje lovoje su įbroliais, kurie nuolat šlapinasi į lovą, ir bando išgyventi toje mirtimi alsuojančioje skylėje. Motinos jis nematė jau tris mėnesius ir nežino kodėl. Jo pasaulis – narkotikai, smurtas ir nepaliaujama sumaištis; nors yra vos šešerių, berniukas suvokia, kad ilgai taip netvers, jeigu niekas jo gyvenime greitu laiku nepasikeis.

      Jis nesimeldžia, nes nemoka maldų, bet mintyse nesiliauja kartojęs: „Prašau padaryti taip, kad mano tėtis neleistų man numirti.“ Tam tikra prasme šie žodžiai ir yra jo kasdienė maldelė.

      O tada berniukas pamato, kaip iš kito jų kvartalo galo grįžta tėvas. Moteris su plaktuku irgi jį pastebi ir pradeda klykti: „Jaunėli, kur mano sūnus?“

      Berniukas atpažįsta jos balsą.

      „Mama?“

      Moteris su plaktuku rankoje pasižiūri į vaiką. Ji atrodo sutrikusi, įsižiūri atidžiau ir galiausiai taria: „Morisai?“

      Berniukas neatpažino savo motinos, nes nuo marihuanos jai iškrito visi dantys.

      Motina nepažino savo vaiko, nes jis buvo siaubingai sulysęs ir išdžiūvęs.

      Tada ji nusiveja Jaunėlį klykdama: „Pažiūrėk, ką tu padarei mano mažyliui!“

      Berniukas turėtų jaustis išsigandęs arba sutrikęs, bet iš tikrųjų tą akimirką jis jaučiasi laimingas. Jis laimingas, kad pas jį sugrįžo motina ir kad dar nemirs – bent jau kol kas, bent jau čia.

      Šią akimirką vaikas prisimins dar ilgai, nes būtent taip jis sužinojo, jog mama jį myli.

      1. Gal turite centukų?

      „Atleiskite, ponia, gal turite centukų?“

      Tokie buvo pirmieji jo man ištarti žodžiai vieną saulėtą rugsėjo dieną Penkiasdešimt šeštojoje gatvėje Niujorke, prie pat Brodvėjaus.

      Kai vaikas mane užkalbino, aš jo iš tikrųjų net neišgirdau. Žodžiai ištirpo gatvės šurmulyje tarp automobilių signalų ir žmonių, stabdančių taksi, šūksnių. Jo balsas susiliejo su triukšmu, įkyriu fonu, kurio niujorkiečiai ilgainiui išmoksta negirdėti. Taigi praėjau pro berniuką, tarsi jo ten iš viso nebūtų.

      Tačiau nuėjusi vos kelis žingsnius sustojau.

      O tada – iki šiol dar negaliu paaiškinti kodėl – grįžau atgal.

      Grįžau atgal ir pasižiūrėjau, kieno tas balsas. Tai buvo dar visai vaikas. Eidama pro šalį akies krašteliu spėjau pastebėti čia stovintį berniūkštį. Bet dabar, atsidūrusi prie pat jo, suvokiau, kad jis dar visai mažas – kūnas smulkutis, rankos it šakaliukai, akys didelės apskritos. Vilkėjo dėmėtą apdriskusį vyšnių spalvos sportinį nertinį ir aptriušusias tokios pat spalvos sportines kelnes. Avėjo nudrengtus baltus nesuvarstytus sportbačius, jo panagės buvo juodos nuo purvo. Bet akys nuostabiai šviesios ir atrodė jis itin mielas. Vėliau sužinojau, jog tada jam buvo vienuolika.

      Jis ištiesė ranką ir dar kartą paklausė: „Atleiskite, ponia, gal turite centukų? Aš labai alkanas.“

      Mano atsakymas jį tikriausiai nustebino, bet mane pačią jis visiškai pribloškė.

      „Jeigu nori valgyti, – pasakiau, – nusivesiu tave į McDonald’s ir pavaišinsiu vakariene.“

      „Ar galėsiu gauti mėsainį su sūriu?“

      „Taip“, – atsakiau.

      „O didįjį mėsainį?“

      „Jeigu tik nori.“

      „O dietinės kokakolos?“

      „Žinoma.“

      „O šokoladinio kokteilio ir keptų bulvyčių?“

      Pasakiau, kad jis galės valgyti viską, ko tik panorės. Tada paklausiau, ar galiu pavalgyti kartu su juo.

      Berniukas akimirką galvojo.

      „Aišku“, – galiausiai nusprendė.

      Tądien mudu vakarieniavome restorane McDonald’s.

      Nuo tos dienos susitikdavome kiekvieną pirmadienį.

      Ir taip – 150 pirmadienių.

      Jo vardas Morisas ir jis pakeitė mano gyvenimą.

      Kodėl sustojau ir grįžau prie Moriso? Man būtų lengviau paaiškinti, kodėl iš pradžių tiesiog praėjau pro šalį. Nekreipiau į jį dėmesio vien todėl, kad jo mano darbotvarkėje nebuvo.

      Matote, aš gyvenu griežtai pagal darbotvarkę. Skiriu susitikimus, užpildau spragas, viską susiplanuoju sekundės tikslumu. Lekiu iš vieno susitikimo į kitą, varnele žymėdamasi jau atliktus darbus. Esu ne šiaip punktuali – visada visur pasirodau penkiolika minučių anksčiau. Taip ir gyvenu, tokia jau aš esu – tačiau gyvenime nutinka dalykų, kurie niekaip neįtelpa į darbotvarkę.

      Štai, pavyzdžiui, lietus. Tą dieną, kai sutikau Morisą – 1986 metų rugsėjo 1-ąją – mieste praūžė milžiniška audra, naktį net prabudau nuo įkyraus lietaus barbenimo. Savaitgalį minėjome Darbo dieną, vasara jau ėjo į pabaigą, bet tą popietę turėjau bilietus į Atvirojo JAV teniso čempionato rungtynes – vietos ložėje, už trijų eilių nuo pagrindinės aikštelės. Nesu aistringa teniso gerbėja, tačiau mėgstu sėdėti gerose vietose – man tai apčiuopiamas pasiektos sėkmės įrodymas. 1986 metais buvau trisdešimt penkerių, dirbau laikraščio USA Today reklamos pardavimo vadove, darbas man puikiai sekėsi, o asmeninės savybės padėjo užmegzti daugybę ryšių. Gal ir negalėčiau pasakyti, kad mano gyvenimas tobulas – juk vis dar buvau viena, nesusiradau to vienintelio – bet, kad ir kaip žiūrėtum, sekėsi man visai neblogai. O tai, jog galiu nusivesti klientus į teniso rungtynes ir nemokamai sėdėti prie pat aikštelės, yra dar vienas įrodymas, kiek daug pasiekė darbininkų šeimos iš Long Ailando atžala.

      Tačiau tądien dangus prakiuro kaip reikiant ir vidurdienį buvo atšauktos visos čempionato rungtynės. Pasikuičiau po namus, truputį apsitvarkiau, kai kam paskambinau, o tada skaičiau laikraščius, kol vakarop lietus galiausiai liovėsi. Čiupau megztinį ir išlėkiau pasivaikščioti. Nežinojau, kur eisiu, bet tikslas buvo aiškus – pasimėgauti rudeniška vėsa, pasidžiaugti paskutiniais saulės spinduliais, pramankštinti raumenis ir atsisveikinti su vasara. Neketinau niekur sustoti.

      Todėl ir praėjau pro šalį, kai mane užkalbino Morisas. Be to, nepamirškime, kad kalba eina apie devintą dešimtmetį Niujorke, kai valkatos ir elgetos gatvėse buvo toks pat įprastas reginys kaip ir vaikai su dviračiais arba mamos, stumiančios vežimėlius. Tauta mėgavosi ekonominiu pakilimu, kiekvieną dieną Volstrite buvo kepami nauji milijonieriai. Tačiau praraja tarp turtingųjų ir vargšų vis didėjo, tai buvo itin akivaizdu Niujorko gatvėse. Kad ir kiek pinigų turėjo atsirasti tariamai vidurinės klasės atstovų kišenėse, vargingiausiai gyvenantiems, labiausiai gyvenimo nuskriaustiems žmonėms nubyrėjo ne kažin kas, tad daugeliui jų vienintelė išeitis buvo apsigyventi gatvėje. Ilgainiui visi apsiprato su tokiais reginiais: sulysę išvargę vyrai, liūdnos susirūpinusios moterys, vargetos, vilkintys skudurais, įsikūrę pakampėse, miegantys gatvėse, prašinėjantys centų iš praeivių. Sunku patikėti, kad atsirastų žmogus, kurio nesujaudintų tokia nepavydėtina padėtis. Bet gatvėse jų vis daugėjo, todėl dauguma praeivių kone sąmoningai nusprendė nusigręžti – paprasčiausiai nekreipti į juos dėmesio.