Kokainas: knyga apie tuos, kurie jį gamina. Magnus Linton

negalėjau to ignoruoti. Pasakojimai apie Kalį, Kartacheną, partizanus ir grožio verslą – kaip ir dauguma kitų su šia šalimi susijusių reiškinių – buvo pernelyg susipynę su kokaino industrija ir jos įtaka Kolumbijos visuomenei, kad galėtum išmesti tai iš galvos. Kokainas svarbesnis nei visa kita. Jis jungia beveik viską.

      Netrukus suvokiau, kad būtina iš naujo apsvarstyti savo sumanymą. Nusprendžiau, kad kokainas, jo istorija ir pasekmės turi būti pagrindinė mano knygos tema. Atsisakiau ankstesnės idėjos ir parašiau knygą apie Kolumbiją ir kokainą. Daugeliu atžvilgių tai tragiškas posūkis, tačiau, mano galva, – neišvengiamas.

      ŠIOS KNYGOS TIKSLAS nėra, kaip kai kas galėtų tikėtis, pasiūlyti sprendimą problemų, susijusių su kokaino industrija, norėjau paprasčiausiai papasakoti apie tas problemas. Neatsakysiu į klausimus, kaip įveikti su narkotikais susijusias bėdas, jei tai apskritai įmanoma, mano tikslas yra iš pamatų atskleisti labai sudėtingą globalią situaciją: pateikti Jums detalų pasakojimą, išsamią patirtį ir retai išgirstamų nuomonių iš šalies, kuri dėl kokaino bumo ir su tuo susijusio narkotikų karo kentėjo daugiau nei kuri kita.

      Aš nenoriu, kad kokainas būtų pardavinėjamas prekybos centruose, bet taip pat nesiekiu gyventi visuomenėje, kurioje narkotikai neegzistuoja. Viliuosi, kad ši knyga sudomins ir išprovokuos tiek tuos, kurie mėgsta narkotikus, tiek tuos, kurie jų nekenčia, taip pat ir visus kitus.

      „Kas yra Kolumbija?“ – klausimas, kilęs važiuojant taksi tą šaltą naktį, kai buvo nužudytas Galánas, privertė mane ketvirtį savo suaugusiojo gyvenimo praleisti šios šalies sostinėje. Tačiau tik gerokai vėliau supratau, kad tą lemtingą vakarą Bogotoje atsidūriau pačiame pasaulio politinės dramos centre; kad kokainas buvo daugybės šiuolaikinių konfliktų ir diskusijų esmė, tarsi paviršinis rodiklis rimtų problemų, apibūdinančių turtingų ir vargstančių žemynų ateities santykius. Trečiojo pasaulio žemdirbiai, išstumiami laisvosios rinkos ekonomikų, Jungtinių Valstijų poreikis ieškoti naujų grėsmių posovietinėje eroje, populizmo suvešėjimas Lotynų Amerikoje, žūtbūtinės postmoderniosios visuomenės pastangos užpildyti egzistencinę tuštumą, likusią mirus Dievui, ir taip toliau.

      Ši knyga yra bandymas išsiaiškinti pačią esmę to, kas nutiko per dvidešimt metų – nuo 1989 iki 2009-ųjų. Naudodamas sudėtingą Kolumbijos patirtį kaip prizmę, tačiau drauge tikėdamasis, kad šalis ir jos gyventojai daugiau nebus terorizuojami, pabandžiau atkreipti dėmesį į visam pasauliui aktualias istorijas apie jėgą ir skurdą. Viliuosi, kad skaitytojas čia ras peno apmąstymams.

      KOKATURIZMAS

      Medeljino rojus

       „Nesileidžiu niekieno įžeidinėjamas. Visi, kas pavadino mane gėjumi, – mirę, išskyrus mano motiną.“

ALONSO, SAMDOMAS ŽUDIKAS

      JAUNO ŠVEDO Håkano galva iškyla virš visos šokėjų jūros. Įkišęs raktą į trijų gramų maišelį truputį pakapsto ir ištraukęs nedidelį žiupsnelį sniego baltumo miltelių paduoda savo merginai, ši paskubom juos sušniaukščia.

      – Klubai čia tik šiiiiiek tiek geresni nei namie.

      Jis nulaižo miltelius, įstrigusius metalinio rakto grioveliuose, nekreipdamas dėmesio į policininkus, kuriems sumokėta, kad nepastebėtų, kas vyksta klube. Ketvirta valanda ryto, dar nespėjus „įspirti“ kokainui, Håkanas padeda piliulę ant vidurinio piršto ir ištiesęs ranką sukiša jį savo merginai į burną. Ji godžiai praryja piliulę, žaismingai laižydama Håkanui delną.

      – Dievinu kolumbietes. Jos – tikros moterys. Tokios velniškai moteriškos.

      Ji kone perpus žemesnė už Håkaną, vis bando pakibti jam ant kaklo, tačiau tas nustumia – nenori bučiuotis. Po kurio laiko griebia merginą iš už nugaros, pakelia nuo grindų ir sugrūda liežuvį jai į ausį.

      Klubas įsikūręs šešiakampiame pastate pramoniniame rajone. Bosų dunksėjimas užpildo patalpą, kurios tamsoje juda šimtai šokėjų su akiniais nuo saulės.

      – Truputį anksčiau grojo Alexi Delano, – sako Håkanas, – geriausias vakarėlis, kokiame tik esu buvęs. Neįtikėtina. Jis irgi švedas.

      Švedas. Lygiai taip pat galėjo būti vokietis, amerikietis, britas ar ispanas. Tiesą sakant, galėjo būti iš bet kurios turtingos Vakarų šalies, Håkanas – tik vienas iš tūkstančių naujųjų keliautojų po pasaulį, traukiančių į Medeljiną – naująją narkotikų turizmo Meką. Miestas, XX a. paskutiniame dešimtmetyje garsėjęs kaip pasaulio žmogžudysčių sostinė, virto beribių galimybių rojumi turtingiesiems.

      El Poblado – Medeljino rajonas, kuriame įsikūrę daugybė prekybos centrų, sušių barų ir interneto kavinių, pastaraisiais metais kone kas antrą mėnesį čia atsidaro nauji nakvynės namai. Dėl ekonominės globalizacijos tradiciniai backpackeriai virto flashpackeriais – pasiturinčiais keliautojais, tuo pat metu siekiančiais komforto ir nuotykių, ir tai atskleidžia bendrą turizmo tendenciją – keliautojai kur kas labiau domisi savimi nei turistiniais objektais. Šiuolaikiniam jaunajam keliautojui pamatyti Amazonę ar Patagoniją neatrodo nė iš tolo taip įdomu, kaip patirti Buenos Aires, Rio de Žaneirą ar Medeljiną. Leidybos milžinai, tokie kaip Lonely Planet, siūlo daugiau miestų gidų nei kelionių gidų, nes tradiciniai turistų traukos objektai tapo tokie nuvalkioti ir komerciški, kad siekiant išlaikyti pinigų srautus turi būti parduodamos vadinamosios „neatrastos vietos“. Laiko leidimas, o ne lankymas. Trečiojo pasaulio šalys yra naujoji banga.

      Visa tai lėmė staigią Medeljino sėkmę. Miestas labai patrauklus išoriškai – idealaus klimatas, parduotuvės, pašėlę naktiniai klubai, madingi žmonės, ir viskas griežtai atskirta nuo žiaurių gaujų – tačiau labiausiai jaunąjį avangardą traukia tai, ką tiksliausiai apibūdina pasakymas „elektros užtaisas, tvyrantis ore“. Mitas. Kitaip nei senos nostalgiškos Buenos Airių tango istorijos, Rio de Žaneiro paplūdimiai ar Havanos revoliucija, Medeljinas gali pasiūlyti kur kas labiau intriguojantį produktą, kurį dailiai supakavus įmanoma labai sėkmingai parduoti, – kokainą. Tačiau supakuoti jį reikia taip, kad patys milteliai sudarytų tik dalį visos siūlomos patirties.

      Šiandien sąvoka flashpacker įsitvirtino kelionių versle ir yra svarbus veiksnys nakvynės namų valdytojams daugelyje skurdžiausių pasaulio valstybių. Tie, kurie vadovauja nakvynės namams, paprastai patys yra buvę backpackeriai, dažniausiai iš Jungtinių Valstijų ar Europos, jie puikiai žino, kad šiuolaikiniai keliautojai siekia ne tik įsigyti rimto kalibro narkotikų žemomis kainomis, bet nori ir kultūrinės patirties. Dėl šios priežasties itin išpopuliarėjo tokios pramogos, kaip Pablo Escobaro turas (tai ekskursija, kurios metu keliautojai gauna progą žvilgtelėti į didžiausio pasaulio nusikaltėlio gyvenimą), ir nesunku suprasti populiarumo priežastis: žiauri Medeljino kartelio iškilimo ir žlugimo istorija yra lengvai parduodamas produktas.

      Netoli nuo Medeljino stūkso Hacienda Nápoles griuvėsiai – 3000 hektarų Escobaro ranča, kurioje įrengtas aerodromas, bulių kautynių arena ir privatus zoologijos sodas. Klestėjimo laikais devintajame dešimtmetyje kasdien Majamio kryptimi iš čia kildavo keturi lėktuvai, pilnutėliai kokaino, o grįždavo lygiai tokie pat pilni pinigų. Medeljine yra Barrio Pablo Escobar – 400 namų, kuriuos Escobaras pastatė ir dovanojo benamėms miesto šeimoms. Čia stūkso ir La Catedral liekanos, kadaise pats Escobaras suprojektavo šį legendinį kalėjimą, o 1992 m. be jokių pastangų iš jo pabėgo. Viso pasaulio akyse Baltieji rūmai ir Kolumbijos vyriausybė užsitraukė gėdą. Kitoje miesto dalyje galima aplankyti stogą, ant kurio 1993 m. buvo nukautas šis vyras, visų žinomas kaip El Patrón ir 1989 m. „Forbes“ įtrauktas į dešimties turtingiausių pasaulio žmonių dešimtuką. Escobaras buvo nužudytas CŽV, nacionalinės Kolumbijos policijos ir Jungtinių Valstijų Kovos su narkotikais administracijos (Drug Enforcement Administration – DEA) bendromis pastangomis, taip pat bendradarbiauta su samdomais