Kokainas: knyga apie tuos, kurie jį gamina. Magnus Linton

jiems įprasta veikla – kokos auginimu.

      José, žmogus, kuris ištiesė Edgarui pagalbos ranką, atvyko 1981 m. ir dabar yra neatskiriama mito, supančio Putumają ir žaliąjį auksą, dalis. Dar 1952 m. rašytojas Williamas S. Burroughsas, tuo metu Putumajuje ieškojęs yajé – vienos mėgstamiausių bytnikų kartos psichotropinių medžiagų, – savo laiške Allenui Ginsbergui nurodė amžinąją šio krašto bėdą. „Tiesą sakant, – rašė Burroughsas pasakodamas apie žemdirbių gyvenimą, – žemė Putumajo regione yra prasta ir joje neįmanoma nieko išauginti.“ José atvyko čia dar būdamas jaunas, pasak jo, vietovės raidą nulėmė kelių trūkumas. Kai žemdirbiams pavykdavo išauginti bananų, jukų, kukurūzų ar kitų produktų perteklių, jis tiesiog likdavo pūti, nes nebuvo įmanoma nugabenti produktų pirkėjams. Nuo to laiko prasto dirvožemio ir pardavimo rinkos stokos derinys geriausiai apibūdina kiekvieną kokaino industrijos atstovams strategiškai patrauklią vietovę.

      Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, jau blėstant marihuanos ir prasidedant kokaino bumui, atvyko naujakuriai iš šiaurės ir atvežė nuostabių augalų, kurie iškart išsprendė problemas: koka gerai auga prastame dirvožemyje, duoda keturis derlius per metus ir svarbiausia – turi tokią paklausą, kad pirkėjai patys prisistato prie durų paimti produkto. Žemdirbiams nė nereikėjo pirkti sėklų, jas gaudavo iš atsitiktinių geradarių. Didžiausios nevilties metais atrodė, tarsi Dievas būtų atsakęs į jų maldas.

      Netrukus Putumajo gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Lijo pinigais. Milžiniška kokaino vertė neseniai globalizuotuose didmiesčiuose turėjo ekstremalių pasekmių: pasikeitė neturtingų žemdirbių supratimas apie lapus, po kuriuos jie braidė. Iš kokos auginimo gaunami pinigai atvėrė vartus kapitalui, o plataus vartojimo prekės, iki tol nematytos skurstantiems krašto gyventojams, tapo prieinamos. Pasak švedų antropologo Oscaro Janssono, knygos „The Cursed Leaf“ („Prakeiktas lapas“) autoriaus, ūkininkams atrodė, kad doleriai – drabužiai, laikrodžiai, įrankiai, motociklai, alus, televizoriai, alkoholis, vakarėliai, muzika ir grynas džiaugsmas – auga ant jų kokos krūmų šakų.

      „Rodėsi, lyg pati gamta būtų sąvadautoja, pasiūliusi ryšį tarp jų troškimo ir objekto. Lapas buvo „žaliasis auksas“, o kokos pasta – „baltasis auksas“. Vargšams pionieriams, ieškojusiems žemės lopinėlio ir kolonizavusiems Putumają, tai buvo dangaus dovana, ir jie džiūgavo ja naudodamiesi.“

      Tačiau visi geri dalykai baigiasi. Putumajas patyrė tai, ką mokslininkai vadina „kosmetiniu modernizavimu“ – ir šitai buvo organizuotų tarptautinių nusikalstamų grupuočių rankose, o devintojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo pagirios. Žmonės tapo godūs ir ėmė pirkti ginklus, siekdami apsaugoti savo pinigų krūvas, tarp fermerių paplito įprotis rūkyti kokos pastą – basuco; galiausiai nutiko neišvengiama – kilo smurto banga. Nuo 1987-ųjų Putumajas buvo lyg knyginis pavyzdys šiuolaikinio Kolumbijos konflikto, vėliau išplisiančio visoje šalyje. Tačiau dabar, kitaip nei praeityje, viskas sukosi apie kokainą. Narkotikų industrija yra nelegali, todėl ji reikalauja tam tikrų smurtinių priemonių. Tokios santvarkos formos įvairiose valstybėse gali skirtis, tačiau Kolumbijoje narkotikų mafija sugebėjo augti laisva ir netrukdoma. Netrukus ji tapo pagrindine valstybinių institucijų ir politinės sistemos korupcijos varomąja jėga.

      Kai 1987 m. Magdalenos slėnyje policija surengė Medeljino karteliui priklausančių plantacijų ataką, grupuotė pradėjo steigti naujas plantacijas atokiose Putumajo vietovėse, o lapų rinkėjams mokėjo kokos pasta. Netoli nuo vietos, kur dabar gyvena Edgaras, kartelis pastatė garsiąją El Azul, didžiulę laboratoriją, joje buvo perdirbama šiame krašte pagaminta ir iš Peru ir Bolivijos atskraidinta pasta. Kiekvieną savaitę laboratorijoje buvo pagaminama tona aukštos kokybės kokaino. Tačiau vos po kelių mėnesių FARC, kontroliuojanti šią teritoriją, iškėlė savo reikalavimus – kartelis gavo ginkluotą apsaugą su sąlyga, kad bus laikomasi tam tikrų taisyklių: narkotikų magnatai turi gerbti FARC ginklų gabenimo monopolį jūroje, mokėti partizanams nustatytą mokestį ir liautis mokėję laboratorijų darbuotojams kokos pasta. Pastaroji sąlyga labai džiugino vietos gyventojus, nes daugybė šeimų matė, kaip jų artimieji tapo pastos aukomis.

      Kurį laiką susitarimą šalys gerbė, tačiau netrukus kapitalizmo įstatymai nugalėjo vietinius sandorius. Medeljino kartelio atstovai – Pablo Escobaras, José Rodríguezas Gacha, Fabio Ochoa ir Carlosas Lehderas – ėmė laikyti FARC ekonominiais parazitais; partizanai apkrovė juos eksporto „mokesčiais“, kurie, kaip ir pajamos, augo lyg ant mielių. Nors pelnas buvo didžiulis, kartelis manė, kad pinigų sumos, atitenkančios partizanams, per didelės, ir narkotikų baronai norėjo sumažinti išlaidas. Kai kurios militarizuotos Gachos grupuotės iš Magdalenos Medio buvo perkeltos į Putumają, ir 1988 m. čia gimė Kolumbijos mafijos karo prieš partizanus tradicija. Plačiai žinomas Escobaro prielankumas kairiųjų pažiūrų politinėms jėgoms ir įvairioms partizanų grupėms baigėsi. Los Masetos ir Los Combos, privačios kartelio armijos, pradėjo žudyti FARC vyrus, ir neilgai trukus Putumajas tapo besiplečiančia karo zona. Nors FARC iš tiesų buvo dėlės, siurbiančios kraują iš pelningo, tačiau nelegalaus verslo, privačios armijos griežtai saugojo šeimininkų interesus. Narkotikų varomame kare Kolumbijoje išsikerojo klasikinis marksistinis konfliktas, kuris iki pat šių dienų yra nepaprastai svarbus bandant suprasti, kas vyksta ir kodėl tai niekada nesibaigia. Partizanai ne tik rinko mokesčius, kad įstengtų nusipirkti ginklų, bet ir didino išlaidas. Jie atliko tiek profesinės sąjungos vaidmenį mėgindami derėtis dėl darbininkų darbo sąlygų, tiek valstybės funkcijas – investuodami į infrastruktūrą. Sukarintų grupuočių veikla buvo ir vis dar yra visai kitokia – jie siekia eliminuoti visa, kas galėtų padidinti gamybos išlaidas. Ši įtampa tarp darbininkų klasės ir kapitalistų, prasidėjusi Putumajuje, metams bėgant stiprėjo ir šiandien turi didelę įtaką santykiams tarp mafijos, sukarintų grupuočių, partizanų ir kokos augintojų.

      Paskutiniajame dešimtmetyje FARC pagaliau atkeršijo: sukurstė žiaurią ataką prieš Los Masetos stovyklą El Azul, žuvo 77 sukarintos grupuotės nariai. Taip partizanai susigrąžino įtaką regione ir gimė dar viena baisi tradicija, kurią ilgainiui sėkmingai įsisavino smurto Kolumbijoje varomosios jėgos, – FARC strateginiai žaidimai su civiliais, dažniausiai kokos augintojais. Nuo to laiko partizanai, paprastai naudodami ginklus, itin pamėgo versti fermerius dalyvauti įvairiose demonstracijose prieš centrinę valdžią. Jie dengėsi socialinio teisingumo siekiu, tačiau iš tiesų gynė teisę auginti koką. Medeljino kartelis neteko Putumajo kontrolės, o FARC buvo naudinga, kad ten būtų auginama kuo daugiau kokos, visų pirma todėl, kad mokesčiai, kuriuos buvo priversti mokėti ūkininkai, padėjo stiprinti finansinę ir karinę organizacijos jėgą; taip pat didėjantys kokos auginimo mastai rodė, kad vyriausybė praranda valdžią – partizanams tai labai svarbu siekiant kurti savo teisėtumo įspūdį.

      Tiek partizanai, tiek sukarintos Kolumbijos grupuotės sukūrė savo identitetą padedami populistinės retorikos apie „aukas“. Nors tiek vieni, tiek kiti dažnai taiko vienodus metodus, o jų kariai kilę iš tų pačių socialinių sluoksnių, šių grupių interesai ir pasaulėžiūra labai skiriasi. FARC teigia atstovaujantys išstumtiems, nušalintiems valstiečiams, iš kurių kapitalizmas atėmė ekonomines ir pilietines teises, jie tiki saugantys engiamųjų teisę auginti koką, kai nėra kitų būdų išgyventi. Sukarintos grupuotės taip pat suteikia apsaugą, tačiau jie remiasi visai kitokia logika: jie „aukomis“ laiko ambicingus verslininkus, kurių sėkmingai veikiančios įmones žlugdo partizanų grobimai, prievartavimai, žudymai ir „mokesčiai“. Šias dvi grupes sieja bendra nuomonė, jog vyriausybė yra nepajėgi apsaugoti savo piliečių ir nuosavybės; jų požiūriu, tai legitimizuoja ginkluotas grupuotes, o naudojami žiaurūs metodai yra ne tik pateisinami, bet ir būtini.