Geriausia knyga pasaulyje. Peter Stjernström

nusišypso matydamas, kad Titas pagaliau atsipalaidavo.

      – Taigi kokiu projektu užsiėmęs dabar?

      – Na, nuo tada, kai ką nors rašiau, praėjo daug laiko. Ką nors tikrai nuoseklaus. Tačiau turiu daugybę fragmentų.

      – Sujaudinai, – sako Edis ir leidžia savo žvilgsniui nuklysti už palapinės.

      – Hm, kažkuria prasme. Tai, manau, gana geri tekstai. Galbūt. Net nežinau. Atrodo padrika. Be to, gerai neparduos, nebent patraukliai pateiktum tam tikro stiliaus tekstus. Ar kas pirks Tito Jenseno knygą, pavadintą Fragmentai? Kiek parduodama eksperimentinės knygos kopijų?

      – Na, dėl to tu beveik teisus! – šaukia Edis.

      Pardavimai – sritis, priverčianti Edį įsijausti, nors paprastai ekonomika ir pinigai nėra tos temos, kurias priskirtum meilės poetams. Vis dėlto niekas neminta eilėraščiais, net ir Edis X.

      – Tai išties beprotiška, – tęsia jis. – Tiesiog privalai turėti tinkamą etiketę, jei ruošiesi parduoti. Turiu omenyje, aš sunkiai ką beparduodu. Metai iš metų gaunu mažą honorarą. Gyvenu kone vien iš savo pasirodymų. Na, ir iš marškinėlių su savo aforizmais. Tiesiog beprotiška, kai pagalvoji.

      – Taip, teisingai, tu velniškai teisus! Kad parduotų, turi atitikti etiketę! Reikia parašyti… po velnių, reikia parašyti bestselerį… – svajingai taria Titas garsiai sriūbčiodamas romą.

      – Tiksliai! Būtent. Štai ką reikia daryti! – Edis taip pat godžiai gurkšteli. – Išgerkime už tai, Titai! Kas nors iš tiesų turėtų parašyti tikrą bestselerį. Štai kur problemos esmė!

      – Umm, nei daugiau, nei mažiau. Greit išpopuliarėjęs hitas. Parduos kaip ledus per karščius! Tai bus viena iš tų knygų, apie kurias žmonės kalbės metų metais. Reitingų viršūnėse metai po metų!

      – Taip, išgerkime už tai!

      – Knyga, kuri bus išversta į daugybę skirtingų kalbų!

      – Knyga, kuri laimės prizus!

      – Knyga, kuri bus ekranizuota!

      – Vaidinama scenoje!

      – Pradės naują kryptį!

      – Taip ir bus!

      – Būtent!

      – Į sveikatą!

      – Į sveikatą!

      Abiejų autorių supratimas jaudinantis. Reikia parašyti bestselerį. Būtent taip. Tiksliai. Bet kaip? Kokia iš tiesų turėtų būti ta būsimoji knyga? Keletą akimirkų jiedu sėdi tylėdami ir susikaupę spokso į savo gėrimus. Edis, žinoma, pirmasis vėl pradeda pokalbį. Jis parodo į tuščią Tito stiklinę.

      – Dar to paties? Turiu daugybę kuponų.

      – Taip, prašyčiau. Būtų malonu.

      – Na, o tu kol kas apmąstyk, apie ką turėtų būti knyga, – prataria Edis šiltai šypsodamasis. – Gerai?

      – Cha cha… jo… jo… hm… – numykia Titas jausdamasis kiek išsekęs.

      Edis nardo minioje ir įsitaiso prie baro. Jį iš karto pamato barmenas ir atsako taip, lyg būtų visiškai pakerėtas Edžio charizmos.

      Titas stebi kai kuriuos Tourettes narius, judančius nuo užkulisių alaus palapinės link. Apie juos jis žino viską. Lenis yra Švedijos institucija, visada garbinta popkultūros elito. Turi neįveikiamą sutrikimą ir vis tiek sukuria didį meną, paverčiantį jį kone neliečiamu. Visi myli Lenį.

      Visi Tourettes vaikinai trūkčioja ir tamposi įvairiais būdais. Lenis, keistai mirkčiodamas visu kūnu, labiausiai iš jų. Sunkiausia save kontroliuoti scenoje, kurioje jis supasi kaip rugių laukas pučiant stipriam vėjui. Bet ir kiti daug neatsilieka. Vieną kamuoja stiprus veido tikas, kitas vaikšto dideliais žingsniais, stengdamasis neužlipti ant linijų, kitas staiga – lyg genamas spazmų – sveikindamasis kyšteli ranką. Triukšminga ir nevalyva kompanija.

      Tikrai keista, daugybė skirtingų tipų, susivienijusių į vieną būrį, – galvoja Titas. Vieni jie niekas, bet kartu – kažkas didingo.

      Titas nustoja mąstęs.

      Po vieną jie niekas, bet kartu kažkas didinga. Fragmentai ir dėlionės detalės. Truputį panašūs į jo tekstus.

      Edis netrukus grįžta nešdamasis daugiau gėralo.

      – Titai Jensenai, būsimasis bestseleri! Kaip sekasi? Ar jau turi kokią nors fantastišką mintį?

      – Ne, bet, na… – krenkščia Titas, neaiškiai mykdamas, bet vis entuziastingiau. – Turiu, na, tokią mintį. Pasakyčiau taip: „Po vieną tai niekas, bet kartu – kažkas didinga.“ Apie ką tai verčia susimąstyti?

      – Taip… ne, nežinau…

      – Na, mano mintis… ar būtų įmanoma… suderinti daugybę skirtingų knygų tipų ir sujungti juos į vieną vienintelę knygą? Tarsi rašyti daugybe skirtingų stilių ir žanrų, na?

      – Kaip čia taip? Kaip vienintelė reikalinga knyga? Knygų samplaika? – domisi Edis.

      – Taip… galbūt… o taip. Būtent taip! Knyga, apimanti visas kitas knygas.

      – Dievulėliau! Fantastika! Išgerkime už tai! Jėzau, tik pagalvok, kaip ją pardavinės!

      – Į sveikatą! Taip, taip, būtų velniška sėkmė. Viena vienintelė knyga – daugybės skirtingų kategorijų bestseleris. Kriminalai, maisto gaminimas, dietų aprašai, vadybos literatūra, knygos „pasidaryk pats“, savigalba, kaip būti laimingam, viskas iš karto!

      – Viskas, kas įprasta! – sušunka Edis.

      – Tai būtų geriausia knyga pasaulyje! – pritaria Titas ir išgeria didelį gurkšnį.

      – Kaip paprasta!

      – Ji bus išversta į daugybę skirtingų kalbų!

      – Ir laimės prizus!

      – Bus ekranizuota!

      – Bus puiki pjesė!

      – Pradės naują kryptį!

      – Iš tiesų pradės!

      – Būtent!

      – Išgerkime už tai!

      – Į sveikatą!

      Ir vėl abiejų autorių tarpusavio sutarimas jaudinantis. Žiūri į vienas kitą visai rimtai. Ar tai tik malonaus apgirtimo paskatinta idėja? Taip, galbūt, tiesiog dabar atrodo taip, tarsi tai būtų lemiamos svarbos reikalas. Parašyti knygą, kuri atitiktų kiekvieną bestselerio kategoriją tuo pačiu metu: autorius taptų žinomas per amžius. Kita vertus, nesėkmė savo ruožtu garantuotų iškilią vietą nepritapėlių enciklopedijoje. Rizika didžiulė. Siaubinga.

      Ką jie gali prarasti?

      Tiesą sakant, gana daug.

      Pavyzdžiui, pirmavimą.

      Tuo pačiu metu abu pagalvoja tą patį. Turi būti pirmas. Pirmas, pirmas, pirmas! Kitaip – bergždžias reikalas. Oi, dabar darbuosis šaltas protas. Likimas staiga pastatytas ant kortos. Jie žvelgia vienas į kitą šnairuodami ir nepasitikėdami.

      Tyla.

      Nuostabos kupinos akys.

      Edis, kuris visada imasi atsakomybės visuomeniniais klausimais, prabyla pirmasis.

      – Nagi, Titai, tikrai puiki idėja. Kas nors privalo parašyti tokią knygą. Bet turbūt neįmanoma sudėti visų tų gabaliukų į vieną bendrą kūrinį, nemanai?

      – Žinoma… taip, iš tikrųjų. Jeigu būtų įmanoma, kas nors jau būtų tai