Pavojingas žaidimas. Barbara Dunlop

šia akimirka. Šią savybę paveldėjo iš Klojos.

      Dar šįryt Keitė įtikino save, kad Anabelei viskas bus gerai. Kloja dievagojosi, kad Anabelė – tikras laimės kūdikis. Ji perskaitė viską, ką rado apie Kventiną Ro. Jo turtai ir sėkmė Klojai padarė didžiulį įspūdį.

      Kloja leido suprasti, kad Kventinui dabar gedulo laikotarpis ir jis dar nepasirengęs supažindinti Anabelės su jos šeima. Nekantraudama pamiršti vaikystės patyrimus ir grįžti namo, Keitė pasidavė Klojos optimizmui.

      Keitė nuvažiavo į oro uostą, pridavė bagažą ir paskambinusi susitarė su Nadija, kad ši pasitiks ją Sietle. Laukdama, kada pradės laipinti į lėktuvą, panaršė internete ir rado kelis straipsnius apie Kventiną. Viename jų, įkeltame prieš kelias savaites, buvo akivaizdžiai apsvaigusio Kventino ir jam už parankės užsikabinusios seksualios moters nuotrauka. Straipsnis buvo apie tai, kad Kventinas konfliktavo su policijos pareigūnu ir bandė įrodyti, jog tokios būklės gali vairuoti prašmatnų sportinį automobilį.

      Šie vaizdai Keitę sukrėtė ir ji ėmėsi ieškoti daugiau. Nuotraukos socialiniuose tinkluose rėkte rėkė, kad Kventinas – vakarėlių liūtas. Kai kur rašė, kad jis gana agresyvus žmogus, dar kitur užsiminė apie pašėlusias linksmybes jo dvare. Kad ir koks būtų turtingas, Kventinas tikrai nebuvo atsakingas vyras.

      Prabudus globėjiškiems instinktams Keitė atšaukė skrydį ir išskubėjo iš oro uosto. Ketino susitikti su Kventinu akis į akį ir pareikalauti pasimatymo su Anabele. Juk turėjo teisę įsitikinti, ar mažylei niekas negresia.

      Pakeliui į Kventino dvarą suvokė, kad draskydama jam akis nieko nepasieks.

      Reikėjo geresnio plano. Ko nors subtilesnio, kad pamatytų Anabelę, bet neatbaidytų Kventino. Turėjo pasirodyti draugiška ir nekelianti grėsmės, nejučia įsilieti į jo aplinką. Nusprendė, kad geriausia – elgtis kaip Frensei ir apsimesti, kad ji drėbta iš to paties molio.

      Įdėjus šiek tiek pastangų Keitė išvaizda tikrai priminė Frensę. Ir štai ji jau vakarėlio viešnia. Pavyko susipažinti su Kventinu. Ir nors matė jį tik akimirką, tai buvo gera pradžia.

      Vyras vardu Brodis palaikė jai draugiją terasoje prie baseino. Aplink juos aidėjo džiaugsmingi šūksniai. Grupelėmis susiskirstę svečiai plepėjo ir juokėsi. Rankose daugelis laikė taures, akyse švietė entuziazmas ir pakylėjimas. Žemų muzikos garsų vibracija, rodės, prasimušė iki pat kaulų smegenų.

      Keitė nenuleido akių nuo Kventino. Laukė progos, kada vėl galės prie jo prieiti. Jis buvo įsitraukęs į pokalbį su aukšta šviesiaplauke moterimi. Ši buvo liekna kaip modelis, aukštesnė už Kventiną. Nepaprastai dailios rankos, ilgos kojos ir nuostabaus grožio veidas būtų papuošęs bet kurio žurnalo viršelį.

      – Niekada nebuvau šiaurėje, – tarstelėjo Brodis.

      Jo sodrus balsas su akcentu nuslydo Keitės kūnu kaip glamonė. Kitą kartą jai būtų patikę šnektelėti su šiuo vyru, tačiau, kad ir koks jis būtų patrauklus, šiandien jos tikslas – pasikalbėti su Kventinu.

      Nepaneigsi, Brodis tikrai traukė akį. Stiprų smakrą dengė barzdos šešėlis. Įdėmiai žvelgiančios tamsiai pilkos akys, ant kaktos vis užkrentanti tamsių plaukų sruoga, tvirta – šiek tiek griežtoka, net teisianti – lūpų linija žavėjo. Ją stebino tik tai, kodėl žmogus, dirbantis pramogų versle, buvo kritiškai nusiteikęs dėl to, kas jai buvo dar nepažįstama.

      – Dar neteko rengti roko koncertų Vašingtono valstijoje? – apsimestinai nerūpestingai mestelėjo Keitė. Juk turėjo palaikyti įvaizdį. Kiekvienas, nors kiek susijęs su Kventinu, turėjo patikėti, kad ji tokia pat kaip Frensė – mergina, norinti paimti iš gyvenimo viską ir per daug nesijaudinanti dėl padarinių.

      – Šiaurės Amerika yra antrinė rinka. Čia mes daugiausia orientuojamės į Niujorko miestą. Lankiausi Bostone ir Čikagoje, kartą buvau Floridoje, bet tik atostogų.

      – Majamis – smagus miestas, – Keitė tikėjosi, kad pataikė. Matė jį tik per televizorių, bet atrodė, kad vargu ar prašaus.

      Kalbėdama ji neatitraukė akių nuo Kventino, buvo pasiruošusi pasinaudoti bet kokia pasitaikiusia proga. Šįvakar neketino išsiduoti, kokia Anabelė jai svarbi. Juk vakarėlių merginai neturėtų rūpėti kūdikio gerovė. Vis dėlto jos kantrybė seko. Kventinas vis labiau girto. O kas tada rūpinosi mažyle?

      – Ki Veste, – šalia tarstelėjo Brodis.

      – Kokiame Veste? – išsiblaškiusi paklausė ji.

      – Floridos Ki Veste.

      – A, aišku, – Keitė prisivertė susikaupti. Gal pavyks išpešti iš pokalbio kokios nors naudos. O Anabelę susiras, kai tik pasitaikys palanki proga. –  Ar judu su Kventinu seniai pažįstami?

      – Los Andžele praleidau kelias savaites, – atsakė Brodis. – Tačiau jį pažinojau jau gerokai anksčiau.

      Keitė atsainiai atsirėmė į turėklą. Iš aukštai buvo matyti miesto šviesos, tačiau akies kampučiu ji vis tiek stebėjo Kventino judesius. Švelnus vėjelis kedeno jos neseniai trumpai nukirptus plaukus.

      – Ir ką apie jį manai?

      – Apie ką būtent? – pasisukdamas į ją pasiteiravo Brodis.

      – Skaičiau kelis straipsnius apie jį. Įdomu, kiek juose tiesos.

      Brodis nužvelgė ją nuo viršaus iki apačios. Keitė prisiminė, kad pasidarė ryškų makiažą, dėvi aptemptą suknelę, o šukuosena tikrai turėtų traukti akį. Jai nelabai patiko toks įvaizdis, tačiau to reikėjo šiam vakarui, todėl teks dar šiek tiek pakentėti.

      – Na, jis moka gerai leisti laiką, – tarstelėjo Brodis.

      Keitė krestelėjo plaukus. Norėjo atrodyti kaip moteris, kuriai patinka gerai leisti laiką. Ji demonstratyviai nužvelgė į vakarėlį susirinkusius įspūdingus svečius, egzotiškus drabužius, patiektą brangų maistą ir gėrimus.

      – Na, čia tikrai galima puikiai leisti laiką.

      Jo veidu perbėgo keista išraiška. Sarkazmas ir susitaikymas.

      – Tai jau tikrai.

      Tokia keista reakcija sužadino jos smalsumą.

      – Turbūt dirbdamas tokį darbą esi pratęs leisti laiką vakarėliuose.

      – Na, teko būti ne viename ir ne dviejuose.

      – Pašėlusiuose? – paklausė ji tarsi susidomėjusi ir geidžianti išgirsti daugiau.

      – Ir tokiuose, – šiltai nusišypsojo Brodis.

      – Oho, kaip įdomu, – Keitė beveik tikėjosi, kad jis atsainiai ją pakvies, na, galbūt tarstelėdamas: galbūt kada nors ir tave į tokį nusivesiu, mažule…

      Žinoma, ji mandagiai atsisakytų. Čia neieško kandidatų pasimatymams. Jai rūpi tik Anabelė. Vis dėlto kvietimo taip ir nesulaukė. Ko gero, violetiniai plaukų galiukai nebuvo geriausias sumanymas.

      Kaip tik tą akimirką Kventinas paliko pokalbio partnerę ir Keitė pamatė turinti progą. Ji puolė link jo, tačiau sandalų kulnas įstrigo betoninėje siūlėje ir ji, kliūstelėjusi šampaną iš taurės, vos nepargriuvo.

      Laimė, Brodis spėjo sugriebti ją už alkūnės ir sustabdyti pažintį su grindimis.

      – Atsiprašau, – tarė ji, tikėdamasi, kad neapipylė jo drabužių.

      – Tau viskas gerai? – paklausė Brodis, vis dar nepaleisdamas jos rankos.

      – Užkliuvau.

      – Per daug skubėjai.

      – Aš… – sudvejojusi nutilo ji. – Man reikia pasikalbėti su Kventinu.

      Brodis žvilgtelėjo jai per petį.

      – Na,